Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Tik prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje arklys buvo neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo - įprastas gyvūnas, o dabar jau tapo vos ne egzotišku, net prabangos simboliu. Tad Arklių dieną apie šiuos gyvūnus, beišnykstančius iš mūsų kasdienybės, nutarėme pakalbėti su Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros doktorante Giedre Šukyte, kurios mokslinio darbo tema „Arklys lietuvių tradicinėje kultūroje“.

 

- Pirmiausia reikėtų pasakyti, jog gruodžio 6-oji kaip Arklių šventė populiaresnė Vakarų Europoje. Manoma, jog šios dienos išvakarėse vaikams dovanų atneša šventasis Nikolas (Mykolas), o vaikai prie namų durų, ant palangės ar kitoje vietoje palieka pašaro šio arkliui.

 

Lietuvoje didžiausia arklių šventė buvo Jurginės, nes šventasis Jurgis laikytas arklių globėju. Tą dieną arkliais stengdavosi nedirbti, juos maudydavo, važinėdavo gražiausiais turimais arkliais. Dėmesys arkliui buvo skiriamas ir Užgavėnių metu. Tądien buvo pravažinėjami jauni (2-3 metų) arkliai - manyta, kad tada jie augs sveiki ir stiprūs.

 

 

Iš tiesų mes turėjome (ir vis dar turime) labai daug vardų arkliui pavadinti. Plačiausiai vartojamas arklio vardas. Gražus, puikus arklys, kuriuo paprastai jojama, rečiau važiuojama, vadinamas žirgu. Arklio patelę vadina kumele. Jauną, neseniai atsiradusį arkliuką, – kumeliuku. Veislinis, smarkus, karštas arklys vadintas eržilu, kumeliu, drigantu. Seną, nukaršusį arklį – kuinu. Ašva ir ašvienis – seniausi indoeuropiečių arklių vardai, išlikę mūsų kalboje. Būtent tautosakoje (konkrečiai patarlėse) šie du senieji vadinimai ir išliko.

 

Arklio spalvos apibūdinimas kai kuriais atvejais buvo vartojamas ir apskritai kaip arklio vardas. Arkliai vadinti juodbėriais, bėriais, sarčiais, obuolmušiais, šyviais, širmiais, širviais, juodžiais, kaštanais, keršiais, pelėkais ir kitais jų spalvų pavadinimais. Dabar dauguma šių vardų baigiami pamiršti ir arkliai pasidaro tiesiog rudi ar pilki, kaip niekada vadinami nebuvo.

 

Skirtingų sąvokų, norint įvardyti arklį, vartojimas siejasi su tradicine mąstysena, kuri, apibūdindama kokį nors objektą, turėjo polinkį parinkti kuo konkretesnę sąvoką. Dauguma šių pavadinimų tautosakoje vartojami konkrečioje situacijoje, norint apibūdinti konkretų arklį ar situaciją, siejasi su šeimos papročiais ar gyvavusiais tikėjimais.

 

 

- Lietuvių tautosakoje arklys yra vienas iš populiariausių vaizduojamų gyvūnu. Vargu ar atsirastų bent vienas tautosakos žanras, kuriame nerastume šio personažo. Taip atsitiko, matyt, todėl, jog prijaukintas apie V–IV tūkstantmetyje prieš Kristų arklys daug šimtmečių tarnavo žmogui taikaus gyvenimo kasdienybėje bei karo žygiuose.

 

Kai kurie tautosakos tekstai rodo, jog arklys laikytas ne tik tinkamu gyvūnų įvairiems darbams atlikti, bet ir turi būti gerbiamas ir gyvas, ir kritęs. Įvairiapusiškas arklio vaizdinys, pateikiamas lietuvių folklore, rodo jį užėmus bene svarbiausią vietą tarp visų naminių gyvūnų tradicinės kultūros žmogaus pasaulėžiūroje.

 

 

Kaip sako liaudies išmintis: „Sutinka pagal drabužį, išlydi pagal protą“. Nemažai dėmesio skiriama arklio išvaizdai apibūdinti.

 

Vienais atvejais ji idealizuojama: arkliai vadinami saulės, mėnulio, žėrintys auksu, sidabru ar deimantais. Paprastai puiki arklio išvaizda rodo ypatingą jų šeimininko statusą. Kitais atvejais, atvirkščiai, išvaizda sumenkinama: arklys vadinamas luošu, kreivu, raišu. Tačiau tuomet jis būna be galo protingas, žino, kaip išsisukti iš visų užklupusių bėdų, kartais pranašauja ateitį. Tautosakoje menka išvaizda dažnai savyje slepia didelę išmintį. Arklį esant protingu gyvūnu galima pastebėti ne viename žanre.

Svarbi pasidaro ir arklio spalva ar lytis. Egzistuoja dviprasmiškas kumelės įvaizdis folklore: vienuose tekstuose ji akivaizdžiai tampa pašaipos objektu, kituose – išaukštinama kaip motina, galinti duoti palikuonių.

 

Žmones visada žavėjo arklių greitis, veržlumas, aktyvumas, todėl šios savybės dažnai minimos ir tautosakoje: pasakose arklys įgauna nepaprastą greitį, mįslėse po arklio vaizdiniu slepiamas vėjas, dūmai, ugnis, kiti gamtos objektai.

 

Kaip viena iš pagrindinių neigiamų arklių savybių iškeliamas jų ėdrumas. Jis ypač pabrėžiamas trumpuosiuose tekstuose: patarlėse, mįslėse. Tiesa, kartais, šia savybe simboliškai perteikiami vyro ir moters santykiai.

 

- Kodėl lietuvių dainose apdainuojamas žirgas, juodbėris, o ne arklys, nors, rodos, pasakose – atvirkščiai?

 

- Kaip jau minėjau, vieno ar kito objekto vardas buvo vartojamas konkrečioje situacijoje. Žirgo sąvoka dažniausiai aptinkama tuose tautosakos kūriniuose, kuriuose kalbama apie jojimą šiuo gyvūnu. Tokią vartoseną, ko gero, lėmė žodžių žirgas bei žirgti, žergti sąsajos: žirgas, gyvulys, kuriuo jojama apsižergus. Dainose dažniausiai minimas jojimas, rečiau važiavimas. Juk būtent dainos išlaikė vaizdinį, jog pirštis buvo jojama raitomis, o ne važiuojama. O jojimui reikia žirgo. Žodis „arklys“ su vestuvių tematika susijusioje tautosakoje neretai vartojamas norint pašiepti. Šaipomasi iš pirštis arkliu jojančiu našlio, jaunamartė, nutekėjusi į vyro namus, skundžiasi, jog ten jos pasoginį žirgelį naudoja kaip arklį.

 

Seniausiose iki XVIII amžiaus sukurtose karinėse-istorinėse dainose pavadinimas arklys labai retas. Į karą jojama, todėl apdainuojamas žirgas. Vis dėlto darbo dainose, kuriose pagal tradicinį suvokimą turėtų figūruoti arklys, daugelyje tekstų žemės dirbimas vaizduojamas su žirgais. Arimas, akėjimas žirgu veikiausiai rodo ne tradicinio suvokimo neatitikimą, bet siejasi su patinkančio asmens išaukštinimu: norint idealizuoti kažkokį, dažnai savo ar brangaus asmens vaizdinį, jam suteikiami ypatingi atributai, kuriais iš esmės realybėje nebuvo naudojamasi.

Žirgas dažnas ir sakytinės tautosakos, pasakų tekstuose. Ypač ten, kur jo išvaizda apibūdinama labai gražiai.

 

Pasakose ir sakmėse vis dėlto dažniau minimas dirbantis ar važnyčiojamas arklys. Štai, sakytinės tautosakos žanre – etiologinėse sakmėse, kurios aiškina įvairių objektų kilmę, vartojamas tik arklio vardas. Taip atsitiko todėl, kad šiuose tekstuose arklio atsiradimas siejamas su žemdirbyste, jis akivaizdžiai suvokiamas kaip gyvūnas, kuriuo dirbama žemė.

 

 

- Mūsų tautosakos arklys daugeliu atveju turi sąsajų su senąja indoeuropietiškąja kultūra. Didžiojoje dalyje mūsų pasakų ir sakmių, taip pat kalendorinių apeigų bei piršlybų dainose vaizduojamas ne paprastas, o mitinis arklys. Arklio, kaip išmintingo patarėjo, pranašautojo, perkėlėjo į anapusinį pasaulį, papročių sergėtojo bei materialinės gerovės skatintojo, funkcijos taip pat turi ryšių su mitiškumu.

 

Profesorius Norbertas Vėlius arklio sąsajas su aitvaru grindė dievų dvynių Ašvinių ir arklių sąsajomis. Ši mitologinė būtybė parsinešama namo arklių pakinktų ar aprangos dalyse. Kitą, artimą aitvarui, mitinę būtybę, kauką galima išsiperinti iš juodo eržilo kiaušinių, įkasus į arklių mėšlą. Taigi pats kaukas gali būti arkliškos kilmės.

Raguotų arklių mūsų tautosakoje nepasitaiko, tačiau kaip viena nepaprastų fizinių savybių arkliams mūsų pasakose ir padavimuose suteikiamas gebėjimas skraidyti. Kaip žinome, vienas žymiausių skraidančių arklių yra Pegasas.

 

 

- Mistiškiausiomis, ko gero, reikėtų vadinti arklio sąsajas su anapusiniu pasauliu. Mūsų protėviai tikėjo, jog arklys - vienas iš nedaugelio gyvūnų, kuris gali matyti dvasias.

Yra daug pasakojimų apie pasikeitusį arklių elgesį prie kapinių, piliakalnių, namų, kuriuose tragiškai žuvo žmogus. Užrašyta netgi būdų, kaip arklio ar jo pakinktų pagalba žmogus gali pamatyti mirusiųjų vėles. Dažnai apie mirtį buvo sprendžiama iš pas ligonį važiuojančio kunigo arklio, taip pat iš arklių, vežančių karstą į kapus, elgesio: į kurią pusę pasisuka jų galvos – toje pusėje bus artimiausia mirtis.

 

Dainose arklių klupimas, griuvimas, išsikinkymas taip pat atneša nesėkmę: nuotakos ieškančiam jaunuoliui – nesėkmingas piršlybas, o kariui – žūtį mūšyje. Žvengimas, prunkštimas tam tikru metu taip pat buvo laikomi lemtingais, dažnai nelaimę nešančiais ženklais. Daugeliu atvejų netinkami laikyti šviesūs, beveik balti ir kerši arkliai: jie, manyta, ir nešė nelaimes ir buvo fiziškai silpnesni. Įdomu, jog iš arklio elgesio sprendė iš apie jo galimą vogimą.

 

Ne visada arklys nesėkmes lemia. Štai norinčios ištekėti merginos Kūčių naktį klausydavosi ne tik, iš kurios pusės šunys loja, bet ir kur arkliai žvengia. Apskritai manyta, jog jei arklys už lango sužvengs – lauk piršlių. Taigi, arkliai, žirgai buvo siejami ir su vedybine sėkme.

 

Toks platus ir įvairiapusis arklio paveikslas mūsų tautosakoje rodo, jog arklys buvo vienas iš svarbiausių ir artimiausių gyvūnų tradicinės kultūros žmogui.