Visi svajojame apie orią ir laimingą senatvę. Tačiau garbaus savo amžiaus dienas įsivaizduojame skirtingai – vieni viliasi jas praleisti apsupti artimųjų meilės, šilumos ir rūpesčio, kiti nenori tapti našta savo giminaičiams. „Savo senatvę įsivaizduoju tik senelių globos namuose. Vaikai turi savo šeimas, gyvena savo gyvenimus, nenoriu jiems užkrauti savo bėdų“, – teigė 56-erių metų Janina. Taip pat tenka pripažinti, kad yra ir tokių senjorų, kurie negali pasirinkti tarp šilto artimojo glėbio ir gyvenimo senelių globos namuose, nes yra vieniši, o sunkią senatvės naštą, gyvenant vieniems, pakelti darosi nelengva, tad lieka glaustis stacionariose socialinės globos įstaigose.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Ieva LIUBŠYTĖ
Tačiau senelių globos namų durys, deja, nėra atviros visiems – socialinių paslaugų stygius, ilgos, net šešis mėnesius ir daugiau trunkančios eilės – tai šių dienų realybė, su kuria tenka susidurti Lietuvos senjorams.

Senyvo amžiaus žmonių daugėja
Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės duomenimis, senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje daugėja: 1990 m. pensininkų buvo 19 proc., 2014 m. – 22,4 proc., o jiems teikiamų socialinių paslaugų poreikis didėja. Deja, paslaugų pasiūla išlieka skurdi ir sunkiai prieinama.
Atlikusi auditą Valstybės kontrolė konstatavo, kad esanti socialinių paslaugų infrastruktūra neatitinka nei senjorų poreikių, nei valstybės deklaruojamų siekių atsakingai jais rūpintis.
Tik trijose iš 60 Lietuvos savivaldybių – Vilniaus miesto, Vilniaus ir Anykščių rajonų – teikiamos visų rūšių socialinės paslaugos senyvo amžiaus žmonėms.
„Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ užsimojome lygiuotis į Skandinavijos valstybes, o vis dar gyvename pagal praėjusio šimtmečio sistemos palikimą. Danijoje socialiniai darbuotojai prevenciškai dukart per metus lanko visus 75 metų sulaukusius žmones, įvertina jų poreikius, o Lietuvoje du trečdaliai savivaldybių net nežino, kiek jų teritorijoje gyvena senyvo amžiaus žmonių“, – sakė valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.

Vietos tenka laukti 6 – 7 mėnesius
Prieš dešimtmetį Vyriausybės patvirtintoje strategijoje ir Seimo priimtame Socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad pagalba senyvo amžiaus žmonėms būtų teikiama sudarant galimybes kuo ilgiau oriai gyventi savo, o ne valdiškuose namuose. Deja, savivaldybės tokių galimybių ne visada gali pasiūlyti, tad garbaus amžiaus žmonės laukia eilėse, norėdami patekti į stacionarias socialinės globos įstaigas. 2014 m. ilgalaikės globos laukė 47 proc. pagalbos besišaukiančiųjų. Vidutinis laukimo laikas –
6 mėnesiai (nuo 4 dienų iki 1,5 metų).
Norėdami patekti į Šiaulių miesto savivaldybės globos namus kantriai laukti savo eilės turi ir Šiaulių miesto senjorai, nes šiuo metu čia gyvena 42 asmenys, iš jų 39 pagyvenę žmonės, tad visos vietos yra užimtos.
„Eilės Šiaulių miesto savivaldybės globos namuose susidaro dėl to, kad mūsų namai šiuo metu yra maži, nepritaikyti. Norint patekti į šią įstaigą reikia laukti įvairiai – 6 – 7 mėnesius, o kartais ir ilgiau. Tiesiog pas mus vieta atsiranda tuomet, kai žmogus kažkur išeina iš globos namų“, – kalbėjo Šiaulių miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Aušra Gailiūnienė.
Anot A. Gailiūnienės, senjorai į Šiaulių miesto savivaldybės globos namus priimami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta tvarka – pirmiausia vertinami socialinių paslaugų poreikiai, po to atsižvelgiama į medikų išvadas.
„Yra atsižvelgiama į daug faktorių. Pavyzdžiui, jeigu žmogui nustatyta slauga, tuomet aišku, kad jam žymiai sunkiau pasiūlyti kažkokią paslaugų alternatyvą“, – teigė A. Gailiūnienė.
Globos namuose gyvenančių senjorų istorijos skirtingos
„Mano mamai 81-eri. Senelių globos namuose ji gyvena jau dvejus metus, bet ne dėl to, kad mes nusprendėme, jog jai ten bus smagiau tarp bendraamžių, o dėl to, jog mums pasidarė tiek psichologiškai, tiek fiziškai sunku ja rūpintis. Mama serga, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, ko, deja, suteikti negalime, tad liko vienintelė išeitis – senelių globos namai“, – apie savo mamą, gyvenančią senelių globos namuose, kalbėjo mūsų skaitytoja Lilija.
Šiaulių miesto savivaldybės globos namų direktorė Danutė Akaveckienė taip pat pripažino, jog kiekvienas jų įstaigoje gyvenantis senjoras turi savo gyvenimo istoriją – vieni liūdną, kiti netokią nelaimingą.
„Mūsų globotiniai įvairūs. Vieni – neturintys artimųjų, vieniši ir supratę, kad niekas jiems nepadės, atėjo pas mus. Yra tokių, kurių vaikai išvažiavo į užsienį, tad jiems neliko kitos išeities, kaip tik apsigyventi mūsų globos namuose. Taip pat yra senjorų, kurie nebegali patys savęs aptarnauti, ir pas mus jie papuola dėl prastos sveikatos. Žinoma, turime garbaus amžiaus žmonių, kurie gyvenimą globos namuose pasirinko ir dėl to, kad galėtų bendrauti su savo bendraminčiais bei būti tarp savo bendraamžių“, – tvirtino D. Akaveckienė.

Žmogui geriausia namuose
D. Akaveckienės teigimu, Šiaulių miesto savivaldybės globos namuose gyvenančių senjorų kasdienybę praskaidrina įvairūs būreliai ir ekskursijos.
„Pas mus kiekvieno mėnesio pirmą savaitę vyksta pamaldos, o mus šefuoja Šv. Jurgio bažnyčios parapija. Taip pat nuolat švenčiame gimtadienius, vyksta pasėdėjimas prie arbatėlės.
Senjorams siūloma dailės terapija, mezgimo, kompiuterių užsiėmimai. Būti prie kompiuterio mūsų gyventojams tikriausiai patinka labiausiai, nes turime planšetinį kompiuterį, kuriuo jie bendrauja su savo artimaisiais.
Be to, pas mus yra sudaryta gyventojų taryba, kuri nusprendžia, ką nori veikti, o mes vėliau pagal jų planą tuos norus vykdome. Šią vasarą senjorai jau vyko į Kryžių kalną, prie ežero, į didžiuosius Šiaulių miesto prekybos centrus“, – apie senjorų užimtumą kalbėjo D. Akaveckienė.
Tačiau D. Akaveckienė pridūrė, kad nors senjorams aktyvios veiklos netrūksta ir jie nuolat yra tarp savo bendraamžių, vis tiek bet kuriuo atveju žmogui geriausia namuose: „Nepabijosiu būti nepopuliari, bet vienareikšmiškai senam žmogui palinkėčiau būti namuose, prižiūrimam savo artimųjų. Žinoma, yra ta riba, kai artimieji nebegali būti kartu, o ir pačiam žmogui apsitarnauti darosi sunku, tuomet jau reikia kažką galvoti, bet iki tos paskutinės minutės linkiu savo garbaus amžiaus dienas praleisti namuose.“

Garbaus amžiaus žmonės laukia eilėse norėdami patekti į stacionarias socialinės globos įstaigas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.