Aukščiausi šalies pareigūnai vis garsiau kalba apie tai, kad nuo 2015 m. Lietuvoje gali būti įvestas euras. Tačiau sėkmingam euro įvedimui, pasak finansų ministro, grėsmę kelia savivaldybės – jose iki šiol trūksta suvokimo, kaip įgyvendinti investicinius projektus ir gauti iš to grįžtamosios naudos ar bent išmokėti skolas. Pasižiūrėjus, kaip investicinius projektus įgyvendina skolų naštą kenčianti Šiaulių miesto savivaldybė, nesutikti su tokiu ministro pareiškimu būtų sunku.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Mindaugas LAURINAITIS
Trūksta planavimo įgūdžių
Nuo šių metų sausio 1 d. Latvija prisijungė prie euro zonos. Estija savo nacionalinę valiutą į eurą iškeitė dar anksčiau. Lietuva euro siekia jau ne pirmi metai, tačiau kasmet neatitinka Europos Sąjungos keliamų kriterijų dėl infliacijos bei kitų finansinių bei ekonominių rodiklių. Finansų ministras Rimantas Šadžius neseniai pareiškė, kad šiuo klausimu nerimą kelia ir savivaldybių skolos bei valdininkų tvarkymasis su pinigais. Pasak ministro, savivaldybės tik išleidžia lėšas, bet nežiūri grįžtamosios naudos.
„Savivaldybėse trūksta paprasčiausio planavimo. Neplanuojant finansų paprastai yra susiduriama su didžiulėmis bėdomis. Investicinio projekto svarba yra ne įdarbinti žmones tai statybai ir išleisti tuos pinigus. O kad tas pastatytas objektas po to neštų naudą savivaldybei, iš kurios būtų galima grąžinti tas skolas. Šito suvokimo savivaldybėse dar labai trūksta“, - spaudos konferencijoje praėjusį pirmadienį žurnalistams teigė finansų ministras.
Įsisavina lėšas
Šiaulių miesto savivaldybė kol kas, panašu, siekia tik įgyvendinti investicinius projektus, įsisavinti ES paramos lėšas bei patenkinti statybos bendrovių poreikius. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad nemažai investicinių projektų tik įklampina Savivaldybę į milijonines skolas, o grįžtamosios naudos toli gražu nematyti. „Nė vienas investicinis projektas Šiauliuose neduoda tikros ekonominės grąžos. Vadinasi, kažkas yra ne taip – arba projektai daromi per brangiai, arba daromi ne tokie projektai“, - mano Šiaulių miesto tarybos narys Artūras Visockas.
Per keletą pastarųjų metų Savivaldybė įgyvendino arba ruošiasi įgyvendinti keletą investicinių projektų, kuriems išleista dešimtys milijonų litų. Dėl šių projektų teko imti paskolas, tad kasmet Savivaldybei teks išmokėti bankams ne tik pasiskolintus pinigus, bet ir palūkanas. Kai kuriuos įgyvendintus projektus Savivaldybei teks remti – iš miesto biudžeto skirti papildomus asignavimus. Išlaidų daug ir jos paprastam žmogui sunkiai suvokiamos, o grįžtamosios naudos – nėra arba ji per maža, kad išlygintų patirtus nuostolius.
Išlaidos neatsiperka
Vienas iš tokių projektų – Šiaulių industrinis parkas. A. Visocko nuomone, jis įgyvendintas pernelyg brangiai. Į šio parko infrastruktūrą (elektros, vandentiekio atvedimas ir kt.) sukišta dešimtys milijonų litų. Per keletą pastarųjų metų šiame parke įsikūrė tik šešios įmonės, kai kurios – ne be pagalbos iš šono (Ūkio ministerija skyrė keletą milijonų litų įsikūrimui paskatinti). Padarytos milžiniškos investicijos, kurios buvo galimai naudingos tik statybinių medžiagų pardavėjams ir statybininkams, bet miestas kol kas didesnės naudos nejaučia – ten įsikuriančios įmonės yra atleidžiamos nuo mokesčių.
„Pagalvokime, kiek metų reikės kažkam mokėti mokesčius (ten įmonės nuo mokesčių atleidžiamos), kad per GPM ir PVM tos investicijos sugrįžtų. Šiauliai ten sukišo dvi dešimtis milijonų ir kasmet turės mokėti palūkanas bei grąžinti pačią skolą. Reikės ilgai laukti, kol investicijos atsipirks. Turėjo derėtis ir pasiekti geresnį rezultatą“, - įsitikinęs A. Visockas.
Ryja pinigus
Ne ką geriau miesto valdžia tvarkosi ir su kitu investiciniu projektu – Menų inkubatoriumi. Šis projektas dar net nepradėtas įgyvendinti, bet jau siurbia mokesčių mokėtojų pinigus. Kaip dienraštis „Šiaulių naujienos“ jau rašė – per trejus metus įvairiems asmenims kaip atlyginimai išmokėta apie trečdalis milijono litų. Pastatas yra beveik sudegęs, abejonių kelia ir po juo esantis gruntas, kuris yra užterštas sunkiaisiais metalais dėl čia seniau vykdytos odų perdirbimo veiklos.
Vertinant ir tai, kad pastatas pripažintas kaip kultūros paveldo objektas, jo atkūrimas gali kainuoti žymiai daugiau nei viešai deklaruojama. Savivaldybė dėl šio projekto 2013 m. ėmė paskolą. Skolintis žadama ir šiemet. Net jei projektas bus įgyvendintas, miestui kasmet teks mokėti apie milijoną litų pastato išlaikymui. Kas gali paneigti galimybę, kad šis pinigus ryjantis objektas naudos atneš tik statybininkams. Kaip ir viena iš renovuotų miesto mokyklų – už statybų ir remonto darbus sumokėti keturi milijonai, miestui reikia mokėti palūkanas, o mokykla stovi pustuštė.
