Angonita Rupšytė: „Ateina tam tikros datos ir jaučiu, kad turiu nesureikšmindama nei savęs, nei tos datos kažkaip pabrėžti, kad toji data yra reikšminga”.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šįvakar jau dvidešimtąjį kartą prie Miesto Savivaldybės rinksis šiauliečiai - bus pažymėta Sausio 13-oji, čia devynioliktąjį kartą bus minima Laisvės gynėjų diena. Deja, ateis tik dalis tų, kurie prieš dvidešimt metų šaltą sausio naktį stovėjo prieš tankus Vilniuje prie parlamento - Aukščiausios Tarybos, dalis tų, kurie spiginant šalčiui naktimis budėjo prie Šiaulių savivaldybės, nes grėsmė jai būti užimtai buvo daugiau negu tikėtina - apie Šiaulius dar dislokavosi sovietinės armijos daliniai...

Ateis prie Savivaldybės ir jaunoji miestiečių karta, jau gimusi Nepriklausomoje Lietuvoje ir apie to meto įvykius težinanti iš mokytojų ir artimųjų pasakojimų. Ateis tie, kurie 1991 metų sausio 13-ąją dėl vienokių ar kitokių priežasčių čia nebuvo, bet su nerimu sekė įvykių eigą per radiją, per televiziją, per laikraščius... Ateis visi tie, kurie nori paminėti, prisiminti. Tik kiek mes prisimename?

Dvidešimties metų istorijos nežinomieji

Lietuvos Respublikos Seimo internetinėje svetainėje prieš kelerius metus paskelbta Sausio 13-osios nakties įvykių kronikos stenograma - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos atstovas spaudai Audronius Ažubalis užfiksavo tos nakties įvykius kalbėdamas į magnetofoną ir įrašydamas kitus kalbėtojus.

„A. Ažubalis. Žmonės puola šarvuočius. 2 val. 30 min. pateikė žinią. (...) Telefonu pranešė kažkas. Apie žmones ir muštynes koridoriuose pranešė kažkas iš televizijos; 2 val. 35 min. (...) 2 val. 36 minutės. Bokštas užimtas.

... Sutraiškė vieną mašiną ten, žmonės tiesiog po tankais...

A. Kaušpėdas. Kalba Algirdas Kaušpėdas. Lietuvos televizijos direktorius. Mes televizijoje laikėmės iki pačios paskutinės minutės, studijose buvo užsirakinę žmonės ir paskutiniai žmonės buvo nutraukti, nuplėšti nuo pulto.

A. Ažubalis. 2 val. 55 min. Salėje deputatai matuojasi dujokaukes. Pirmininkas kalbasi su Maskva. Žmonės nesiskirsto. (...)

Olekas pranešė, kad yra ir 8 žuvę. 4 val. Be 5 minučių nakties, jau rytas.

V. Landsbergis. (kalba telefonu su Aukščiausiosios Tarybos deputapu Česlovu Okinčicu, esančiu Varšuvoje) Na, ką gi, Česlovai, aš kalbėjau su kuo galėjau, su visokiais amerikonais ambasadoriais, sutrukdžiau jiems miegą. Ką? Nu, kad žinai beviltiška.

... 4 val. 30 min. Žuvusių buvo 11, sužeistų apie 100, tiek informacijos.

Gediminas Vagnorius. (Aukščiausiosios Tarybos deputatas, ką tik išrinktas Ministras Pirmininkas) Brangūs Lietuvos Respublikos piliečiai, noriu padėkoti, kad jūs šią sunkią valandą kartu su mumis. (...)

Pirmas punktas. Sudaryti Gynybos vadovybę.”

Nors atrodo, kad kas jau kas, bet tų įvykio vieno iš dalyvių A. Ažubalio padarytas garso įrašas turėjo išsaugoti Sausio 13-osios istoriją, tačiau iššifruoti ne visi iš magnetono juostelės girdimi kalbėtojai. Įvardyti tik į didžiąją politiką išėjusieji: Vytautas Landsbergis, Gediminas Vagnorius, Audrius Butkevičius, Česlovas Stankevičius, Aloyzas Sakalas ir dar keletas kitų. O dalies žmonių, buvusių tą naktį Aukščiausioje Taryboje, tekstai pažymėti tik daugtaškiu - jų vardų ir pavardžių jau neprisimenama.

Ir tik vienas iš tų nematomųjų dalyvių, gal todėl, kad tai moters balsas, įvardytas - Angonita Rupšytė, tuometinė Vytauto Landsbergio sekretoriato darbuotoja. Ji atsiliepinėjo į telefonų skambučius.

Tautos atminčiai išsaugoti

Angonita Rupšytė, gimusi Šiauliuose, čia ir baigusi vidurinę, čia patyrusi netektis ir skausmus, Vilniuje įgijo fizikės profesiją ir Vilniuje pradėjo dalyvauti Sąjūdžio priešaušrio veikloje: iš pradžių kaip tuomet kontroversiškai vertintų Fizikų dienų dalyvė, vėliau kaip žaliaraištė, galop - kaip viena iš nematomųjų Sąjūdžio karių.

Dabar ji - Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus vedėja, kuri su dar vienu darbuotoju ne tik parodas ir projektus rengia, kuria ir tvarko atmintinų datų internetines svetaines, renka ir tvarko tam reikalingus dokumentus ir t. t. „Atrodytų, kad šį darbą galėtų dirbti ir muziejai, bet pasaulyje priimta, kad tokiam darbui yra kuriami koordinaciniai centrai, - sako Angonita Rupšytė. - Seime esančio nepavadinčiau tokiu centru, bet juk turi būti kur nors tautos atminties išsaugojimo institucija, nes be praeities negalima žiūrėti į ateitį”.

1991 metų sausio 13-osios naktį Vytauto Landsbergio sekretoriate su kitais darbuotojais budėjusi Angonita Rupšytė priiminėjo ir perdavinėjo informaciją netylančiais telefonais ir dabar gailisi tik to, kad tada, prieš dvidešimt metų, nekaupė nei dokumentų, nei nuotraukų, nei plakatų.

„Gal todėl dabar atsirado tiek „sąjūdininkų” - milijonai, - kalba Angonita Rupšytė, - O dalis tikrųjų yra tylūs, kuklūs ir nežinomi: jie padarė savo, ir viskas. Tačiau jų, Sąjūdžio eilinių, kaip aš vadinu nematomųjų karių, be kurių nebūtų įmanoma laimėti, negalima užmiršti. Jie aukojo pinigus, jie su plakatais stovėjo, jie fotografavo, jie budėjo ir... liko nežinomi. Tai apie tuos žmones reikia surinkti informaciją, kad po nuotraukomis būtų galima parašyti: Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, o šalia tas ir tas - apsaugos darbuotojas, fotografas, šiaulietis... Juk visi turi vardą ir pavardę, ir jos turi būti žinomos”.

Jaunimas nori žinoti

Todėl Angonita Rupšytė yra įsitikinusi, kad reikalinga didžioji to laikotarpio knyga, kur būtų surašytos visų Sąjūdyje, to meto įvykiuose dalyvavusiųjų pavardės ir biografijos: ne tik politikų, rašytojų, žurnalistų, bet ir visų kitų - tyliųjų, paskelbti to meto dokumentai, protokolai, nuotraukos. Ir tam reikalingos visų pastangos - muziejų, organizacijų, studentų, moksleivių, juolab kad jaunoji karta noriai prisiliečia prie istorijos.

Angonita Rupšytė džiaugiasi, kad jaunimas yra pakankamai aktyvus: praėjusią vasarą studentai su Tarptautinių santykių institutu vyko į ekspediciją Šiaulių rajone rinkti Sąjūdžio istorijos, mokiniai vykdo projektus - užrašo savo mokytojų, tėvų pasakojimus apie tai, ką jie veikė tų atmintinų įvykių metu. Kartais jaunimas net stebina savo iniciatyvomis. Kai praėjusią vasarą buvo minimas Baltijos kelio dvidešimtmetis, Angonita Rupšytė pati tapo liudininke to, kad į aikštę prie parlamento atvažiavo būrys baikerių su Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavėlėmis apkaišytais motociklais ir vienas iš atvažiavusiųjų su ašaromis balse kreipėsi į susirinkusius jaunuolius: „Ar jūs žinote, kad šioje aikštėje buvo ginama mūsų laisvė?”

Taigi, Angonitos Rupšytės nuomone, kai ateina tam tikros datos, būtina parodyti visiems tos datos reikšmingumą, o tai pirmiausia galima padaryti išsaugant tautos atmintį. Nors ji pripažįsta, kad kartais dėl kai kurių datų, asmenų dabartinio vertinimo svyra rankos. Tačiau Angonita Rupšytė sako: „Manau, turi praeiti 50-60 metų, kad viskas susigulėtų. Juk mes truputį idealizuojame ir tą pačią Vasario 16-ąją, ir prieškarį. Kodėl? Todėl, kad tai jau praeityje ir iš jos mes prisimename daugiausia gerus dalykus. O dvidešimt nepriklausomybės metų yra pernelyg mažai, nors išaugo nauja karta, bet nuoskaudos tai liko. Aišku, yra ir principinių dalykų, tačiau dažnai ir dėl kvailų ambicijų negalime paduoti vienas kitam rankos. O juk yra viena Lietuva ir kaip ją pasidalyti?”