Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – yra nostalgiška, liūdna, bet ir įkvepianti diena, davusi tūkstančiams žmonių tikėjimą ir viltį. Vienaip šią dieną matome iš šiandienos visuomenės pozicijos, tačiau pažvelgę į 1991-ųjų sausio 13-ąją pamatome ir pajaučiame kvapą užimančią istoriją ir žmonių širdyse išlikusį lobį – meilę laisvei.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Akvilė PUŠINSKAITĖ
Apie šią svarbią datą „Šiaulių naujienos“ pakalbino keletą šiauliečių.
Algirdas Kulikauskas: svarbiausia – išsaugoti filmavimo kamerą
Algirdas Kulikauskas šiauliečiams yra žinomas kaip Lietuvos Atgimimo laikotarpio veikėjas, kinematografininkas, Sąjūdžio metraštininkas. Šis žmogus yra nufilmavęs daug politinių, kultūrinių renginių, svarbių Šiauliams ir visai Lietuvai. Nors 1991-ųjų sausio 13-ąją jis buvo Šiauliuose, A. Kulikauskas pasakoja apie įvykius Vilniuje.
„Sausio 13-ąją buvau Šiauliuose. Dabar jau šiek tiek kitaip viskas man atrodo, negu tada. Kaip ir istorikai sako, iš laiko perspektyvos geriau viskas matosi. Aš manau, kad Sausio 13-oji nėra vienos dienos reiškinys. Ji man Kovo 11 dienos gynimo simbolis. Juk norėta tą sausį sunaikinti būtent Kovo 11-ąją, tačiau Tarybų Sąjungai tai nepavyko iš karto ir mūsų kova už laisvę dar užsitęsė iki rugpjūčio mėnesio“, - pastebi A. Kulikauskas.
Jis įžvelgia ironišką situaciją tarp Sausio 13-osios Lietuvoje ir vėlesnių įvykių Maskvoje. Anot A. Kulikausko, įdomiausia tai, kad sausį rusai užpuolė Lietuvos parlamentą, o rugpjūtį buvo užpultas jų pačių parlamentas Maskvoje.
„Jeigu Vilniuje žuvo 14, tai Maskvoje žuvo 70 ir dar kiek sužeistų buvo. Žodžiu, kažkoks toks, sakyčiau, paskutinis komunistų pasispardymas, bandymas dar atstatyti Tarybų Sąjungą. Bet patys ir sugriuvo galiausiai“, - sako A. Kulikauskas.
Vilniaus įvykiai ir išgyventos emocijos įsirėžė į atmintį.
„Stebėjau ir daug kur su kamera vaikščiojau – ir Vilniuje po barikadas vaikščiojau, ir budėjimuose dalyvavau. Dėl tų budėjimų mūsų parlamento nepaėmė. Buvo įtampa, ji tęsėsi ilgas savaites. Buvo organizuoti budėjimai įvairiems miestams, rajonams ir pagal tam tikrus grafikus delegacijos atvažiuodavo į sostinę budėti. Tuose visuose dalykuose teko man būti ir matyti žmonių susirūpinimą“, - pasakoja A. Kulikauskas.
Kaip sako A. Kulikauskas, budėjimuose jis jautė tokį keistą jausmą, kurio niekada daugiau nebepatyrė.
„Ypač paryčiais būdavo jaučiamas nuovargis – juk visa para nemiegota. Ir buvo toks jausmas, kad vis dėlto čia gali kažkas atsitikti. Būdravimas su nuovargiu susimaišęs buvo labai specifinis. Galiu pasakyti, kad niekur kitur neteko to pajausti. Kad ir ilgai nemiegojus, kai jaunystėje tekdavo ir po kelias paras nemiegojus būti, sakysim, šiaurės Atlante, gaudant žuvis. O čia lyg darbo nedarai, bet visą laiką psichologinė įtampa jaučiasi. Įdomus toks jausmas“, - dalijasi savo išgyvenimais A. Kulikauskas.
Prisimena įvykius prieš 24 metus šiaulietis: „Oi, taigi būdavo tomis sausio dienomis visokių dalykų, ypač man, kai su kamera visur vaikščiodavau ir bandydavau filmuoti. Pavyzdžiui, po Sausio 13-osios, kai jau buvo užimta televizija ir ten budėjo kariškiai, aš juos norėjau nufilmuoti, o jie ėmė mane gaudyti. Naktį vieną, pamenu, gal aš per daug toli nuėjau, o gal sovietų kariškiai tyčia taip norėjo, tad vieną mūsiškių pagavo, o aš pamačiau, kad nori ir mane sulaikyti... Tąsyk man pavyko pasitraukti, pabėgti. Jausmas tada nebuvo toks: oi, reikia pabėgti - mane gi gaudo... Ne. Pagrindinis rūpestis buvo – kaip išsaugoti kamerą, nes joje tokie dalykai įdomūs nufilmuoti. Bijojau prarasti nufilmuotą medžiagą. Ir ta baimė buvo ne tokia kaip visada.“
Romualdas Baltutis: skaudūs išgyvenimai
Šiaulietis, prisiminimų knygų „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas, inžinierius Romualdas Baltutis siūlo susimąstyti apie šiuolaikinę visuomenę ir svarbią istorinę, kultūrinę ir politinę praeitį.
„Aš tą dieną nebuvau Vilniuje, buvau prieš tai ir buvau po to. Vis prisimenu vieną epizodą - prieš pat Sausio 13-ąją ir prie parlamento rūmų atėjo senutė ir vienam iš rūmų saugotojų, kuris išėjo su šautuvu, ištraukusi iš savo piniginės pluoštą pinigų, padavė sakydama: „Aš čia jums, vaikeli“. Toks pasitikėjimas ir noras suteikti pagalbą dabar nedažnai žmogus taip padaro. Stovėjome gal per kokius du metrus nuo tų žmonių ir žiūrėjome, supratome, kad tas žmogus žinojo, jog gali nebegrįžti namo... Tai man išliko atmintyje šis labai jaudinantis dalykas“, - pasakoja R. Baltutis.
Šiaulietis sako, kad jam teko pabuvoti ir prie laužų, sutikti ir Šiaulių „Auksinio berniuko“ kūrėją Stanislovą Kuzmą, kuris taip pat fotografavo įvykius Vilniuje.
Jurgis Dieliautas: drąsa aukoti savo gyvybę vardan kilnių idealų
„Pirmiausia tai yra valstybinė minėtina data. Aišku, tai skaudi data - pirmas rimčiausias nepriklausomybės išbandymas, pirmas susidūrimas su sovietine dar to meto represine smurto mašina. 14 aukų - tai irgi su šia data susijęs aspektas. Tai yra istorinė data, kurią reikia atsiminti – kokia kaina laisvė buvo išsaugota, iškovota, kokios yra aukos. Reikia priminti nuolat visuomenei ne tik pačią aukos, aukojimosi prasmę, kas yra labai dažnai akcentuojama iš įvairių pusių ir tai įvairiai yra vertinama, bet ir tai, kad eiliniai žmonės ėjo, aukojosi. Vadinasi, jie norėjo ir kovojo už nepriklausomybę. Tai yra aukos pačios mūsų visuomenės, ne kažkokių išskirtinių asmenų, ne kažkokių lyderių, bet tai yra žmonių pasiaukojimas, ryžtas, drąsa aukoti savo gyvybę vardan kilnių idealų“, - sako Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas.
Jis pastebi ir tai, kad iš kitos pusės Sausio 13-oji yra pokario partizanų aukų tąsa. Po partizaninių kovų buvo didelis laiko tarpas, kai viskas ramu, o visuomenė lyg ir buvo prisitaikiusi, nurimusi, o čia staiga Sąjūdis, Atgimimas, Nepriklausomybė.
„Šie įvykiai išbandė mūsų visuomenę, trapią tuomet dar visuomenę, įvykiai, kurie dar labiau suvienijo. Sausio 13-oji Lietuvai, visiems čia gyvenantiems žmonėms buvo labai rimtas išbandymas, priminimas. Tuo labiau kad tai yra istorinis priminimas ateičiai, tiems žmonėms, kurie tuo metu arba buvo pakankamai jauni, nebrandūs, arba tiems, kurie dar tik pradės gyventi ir dar ateityje ateis į šį pasaulį. Jiems irgi tai yra be galo svarbus istorinis priminimas“, - sako filosofas.
J. Dieliautas teigia, kad nereikia minint Sausio 13-ąją nuolat apeliuoti į kažkokį naivų patriotizmą. „Tos aukos liudija, matyt, tą mūsų archajinį solidarumą. Solidarumą ne kažkokiu dirbtiniu principu, o tiesioginiu principu mūsų moderniai visuomenei, tai yra, tai visuomenei, kuri dabar kovoja už pilietiškumą. Štai dabar yra daug šnekama apie pilietinės, politinės iniciatyvos stoką, apie pasyvumą, apolitiškumą. Tai yra priminimas, kad ekstremaliais atvejais vis dėlto žmonės ir visuomenė geba susivienyti, susiburti ir kovoti už savo idealus, nepaisant to, kiek tuo periodu ta visuomenė bebūtų abejinga, susiskaldžiusi partiniu ar kažkokiu kitokiu principu“, - sako J. Dieliautas.
Jis pabrėžia, kad Sausio 13-oji yra simbolinė diena, kurią reikia paminėti solidžiai, garbiai, be didesnės pompastikos, tų aukų neidealizuojant ir nekuriant kažkokio aukų kulto. Tie žmonės paaukojo gyvybę mums, tai yra mirusiųjų auka gyviesiems, tų patriotų, tų pasiryžusių žmonių auka šiandien gyvenantiems žmonėms. Vadinasi, šiandienos žmonės turi jaustis ne skolingi šiems žmonėms, o jiems jausti elementarią pagarbą ir dėkingumą.
„Kitas dalykas, kada bandoma iš išorės, sakykim, Rusijos propagandos sumenkinti ir diskredituoti per žiniasklaidą šią datą – kad nieko nebuvo, kad tai yra iškraipyta ir panašiai. Tačiau juk yra liudininkai, yra tų žmonių kapai, yra artimųjų skausmas, yra dalyvių prisiminimai, kurie neleidžia vis dėlto mūsų istorijos falsifikuoti, neleidžia niekinti ir neleidžia propagandinei mašinai sakyti, kad nieko čia nebuvo, kad viskas išgalvotai“, - reziumuoja J. Dieliautas.
Parlamento gynėjas Albertas Špoka.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.
Parlamento gynėjų grupė.
