Saulius Kruopis susirūpinęs: „Kas iš to, kad dirbi, tapai - jei ateis laikas, kai nebebus tikrų žiūrovų. Iš kur jų bus, jei tik dabar nacionalinę galeriją atidarė, jei dvidešimt metų vaikai augo nematydami Gudaičio paveikslų?”

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Nors Saulius Kruopis save įvardija dailininku ir fotomenininku, nors Šiaulių „Laiptų” galerijoje savo penkiasdešimtmečio proga surengė savo tapybos darbų parodą „Sauliaus ekspresija” (Vilniuje, kur jis jau daug metų gyvena ir kuria, Rotušėje, jo jubiliejinė paroda buvo atidaryta savaite vėliau), jis yra labai daugialypė asmenybė ir įvairaus profilio menininkas. Saulius Kruopis - ne tik Lietuvoje žinomas ir dėl to, kad 2005 metais Karaliaučiaus įkūrimo 750-mečiui sukūrė šio miesto sunaikinto senamiesčio maketą, ir dėl to, kad jau penkiolika metų Nidoje organizuoja dailininkų plenerus - tęsia šimtametę tradiciją, ir dėl to, kad jis beveik visą gyvenimą domisi Rytų filosofija...

Kodėl Saulius Kruopis yra būtent toks, mes ir pasidomėjome.

- Ši „Laiptų” galerijoje eksponuojama paroda yra berods septyniasdešimtoji jūsų gyvenime. Kada įvyko pirmoji?

- Likimo dovanotas kelias man prasidėjo Šiauliuose (žemai lenkiu galvą prieš tuos dailininkus, kurie nebuvo abejingi vaikeliui). Lankiau tada vaikų darželį prie bažnyčios ir kažkoks žmogus man neleisdavo miegoti - mes eidavome ir darydavome monotipijas. Tik suaugęs sužinojau, kad tas žmogus, su kuriuo draugavau, buvo dailininkas Aloyzas Toleikis, tuo metu kažką veikęs tame darželyje.

Mano mamytė išsaugojo visus senus „Raudonosios vėliavos” laikraščius, kuriuose menotyrininko Vytenio Rimkaus buvo parašyta, kaip paveikslus kuria šešiamečiai - iš jų - geriausiai Saulius Kruopis, kuris jaučia spalvą. O juk Vytenis Rimkus man nebuvo nei giminė, nei kas, vadinasi, jis kažką tokio manyje pastebėjo. Ir tai buvo man pirmoji paskata pasirinkti profesiją - jau penkerių aš žinojau, kad būsiu dailininkas.

Taigi mano pirmoji paroda buvo Šiaulių kultūros namuose 1965 metais...

Antrąją paskatą gavau būtent šiuose namuose („Laiptų” galerijoje, - red. past.) - vaikų dailės mokykloje 1971 metais. Mokytoja Ligija Stalevičienė mane paleido į Panevėžį, į respublikinį vaikų piešinių konkursą, kuriame aš laimėjau pirmąją vietą dar būdamas dailės mokyklos pirmokas. Nežinau, ką mano darbe (buvau pavaizdavęs, kaip pionierius sušaudo fašistai) pamatė konkurso žiuri: Sofija Veiverytė, Jonas Kuzminskas, Kęstutis Balčiukonis, nes buvau ne pionierius, labai išdykęs, ekspresyvus vaikas...

Duok Dieve, visiems vaikams anksti sutikti tokias asmenybes, kokias sutikau aš, nes nuo to aš galėjau atsispirti - jau jaunystėje sužinoti savo kelią. 

Paskui Šiauliuose, sulaukęs trisdešimt penkerių, padariau didelę viso gyvenimo parodą, išleidau jos katalogą „Titnage”.

- Tai koks buvo jūsų kelias į kūrybą?

- Aš atėjau į kūrybą iš pogrindžio, nes sulaukęs 17 metų turėjau dzen budistą mokytoją Mindaugą Dapkų. Jis man dėstė meninę fotografiją Stepo Žuko dailės technikume. Ši unikali asmenybė man davė Rytų begalybę: suvokimą, kad pats nesi reikšmingas - esi tik eilinė siela, turinti surasti savo prigimtį, savo vietą ir ieškoti aukštesnių už save. O tais laikais į visus tuos, kurie domėjosi Indija, Rytais, žiūrėjo kaip į kokius sektos narius, kaip į penktąją koloną. Tačiau aš vis tiek ieškojau savo karminių kodų.

Ir aš ieškojau savo karminių kodų iki 39 metų, kai mane pramušė Karaliaučius, nes Indijoje buvau sužinojęs, kad praėjusiame gyvenime buvau šio miesto architektas.

Aš visą laiką domėjausi religija, dvasingumu, bet niekada nesidomėjau kultu, sektomis, ritualais - tuo, kas žmogų padaro avinėliu, nes menininkas, kūrybingas žmogus kūrybiškai turi net prie šventraščių prieiti - nekalbėti kitų lūpomis. Kitų žmonių atradimais galima tik remtis, bet reikia rasti savo išraišką.

Dalis mano draugų yra į Indiją išvažiavę, jie ieško sau atsakymų. Aš irgi dešimt metų nekūriau šeimos, nes negalėjau sau atsakyti, ar esu vienuoliška natūra, ar pasaulietis. Dabar turiu šeimą - tris sūnus ir žmoną, kuriai visada dedikuoju katalogą. Kodėl? Nes ji pakenčia Kruopį - sunkų žmogų. Sunkų todėl, kad jis vis užsiėmęs.

- Kaip jūs apibūdintumėte savo tapybą? 

- Šiandien per parodos atidarymą ne tik visiems dėkosiu, bet ir kalbėsiu apie paveikslus, nes svarbiausia pasakyti, kas yra darbai ir kas tave verčia tapyti. Juk parodoje yra lygiareikšmiai ir žiūrovas, ir autorius, nes jis rodo savo gyvenimo išraišką - kaip išpažintį. Vieni savo kūryba išmeta purvą, kiti - spalvas, ekspresiją, koloristinę mokyklą, neužkankintą tapybą. Kas netapė, tas nežino, kas yra tapyba.

Man dėstė Jono Meko draugas Kęstutis Zapkus iš Amerikos - jis darė tikrą meną, kuris gali būti ir toks, ir kitoks. Tada man ir paaiškėjo, kad tu turi sau pirmiausia atsakyti, sau nemeluoti, būti nuogas prieš save ir savo išraišką pirmiausia suformuoti. Kęstutis Zapkus daug davė, todėl dabar beveik visas mano kursas yra dabar Amerikoje - tiek E. Ludavičius, tiek A. Bareikis, tiek Ž. Kempinas, tiek E. Rakauskaitė. Zapkus mums atvėrė tapybą ir visi... paliko dažus. Išskyrus mane, nes aš negalėjau išduoti buvusių savo mokytojų.

Kai susitikau Skaidrę, prasidėjo mano spalvingi darbai - iki tol dešimt metų truko mano pilkasis periodas.

Tačiau mūsų visuomenė, publika yra stereotipinė: jei menininkas vis kitaip tapo, tai jai sunku suprasti. O kai aš mokiausi Indijoje pas profesorių Kamalą Kapūrą, pamačiau, kad jis kuria septyniais skirtingais stiliais: Radžastano, Tailando... O čia mes negi turime pagal vieną akademinę mokyklą kurti? Negi blogai, kad aš pagal nuotaiką kuriu?

Žmogus yra dvilypis: tai vienas jo pradas vyrauja, tai kitas. Ir aš, kai esu ramus, tapau istorinius paveikslus (juos pirmą kartą parodysiu Vilniaus Rotušėje), kai kitoks - spalvingus.

Beje, retropaveikslų ciklą skyriau ir Šiauliams. Tą ciklą pavadinau „Gatvė, kurioje gimiau”, nes gatvė vadinosi visaip - tai Bažnyčios, tai Gegužės 1-osios, tai S. Dariaus ir S. Girėno. Jei vėl rengsiu parodą Šiauliuose - atvešiu.

- Kodėl pradėjote organizuoti Nidos plenerus? Juk menininkai kuria vienumoje.

- Taip, mes, menininkai, kuriame vieni, užsidarę - kaip piligrimai, kaip vienuoliai. Tai yra tikroji kūryba.  Tačiau kai išėjau iš pogrindžio po visų iškvietimų, po dviejų kratų, po bylos, jau Sąjūdžio laikais, supratau, kad reikia dalytis, kad reikia, jog ir šalia esantys galėtų džiaugtis kūryba kartu su tavimi.

Tada, 1992 metais, aš gavau stipendiją pasitobulinti Vokietijoje. Ten  iškentėjau tik tris mėnesius, nes man vokiečiai buvo per šalti. Bet pasirodė, kad tie trys mėnesiai man buvo reikalingi, nes Vokietijoje aptikau senų 1909 - 1911 metais Nidoje žymiausių to meto vokiečių dailininkų Max Pechsteino, Emilio Nolde, Ericho Heckelio ir kitų tapytų paveikslų, nuotraukų, „Ars” žurnalų. Žodžiu, aptikau informaciją, kad Nidoje buvo europinio lygio „Brucke” dailininkų kolonija.

Kai 1995 metais surengiau savo parodą Juodkrantėje, paklausiau, kodėl Nidoje turinčioje tokią šlovingą istoriją, nebedaromi plenerai. Vietos kultūros valdininkai tada pasakė: „Tai daryk!” - davė palaiminimą, ir tiek. Ir aš pradėjau daryti.

O kai pradėjau daryti, paaiškėjo, kad to reikia visiems. Taip plenerais mes sugrąžinome dailininkų kolonijos gyvastį.

Dabar po penkiolikos plenerų aš manau, kad ateiname į šį pasaulį kiekvienas su savo misija - Nida mane pasirinko, o ne aš ją. Tik jaučiu, kad esu save smarkiai išbarstęs. Vien dėl to, kad plenerai vyko jau penkiolika metų.

Reikia šiek tiek mažinti, nes aš kasmet 8-9 Nidos parodas padarydavau. O juk visus paveikslus reikia ir nuvežti, ir savo rankytėmis sunešti, ir saugoti. Tai didelis darbas, ne veltui mano žmona pasakė: „Jei būtum tiek rūpinęsis savimi, kiek kitais, dabar jokių problemų neturėtum...” O juk ji - teisi: darai plenerus, kitiems tarnauji ir dar priešų įsigyji.

- Apie Nidos plenerus dar ir knygą išleidote...

- Po pirmojo plenero palikome visus paveikslus, bet atvažiavau kitais metais, žiūriu - ir to paveikslo nebėra, ir to paveikslo nebėra. Supratau, kad plenerų paveikslų kolekciją reikia daryti, juk tai ir istorinis kontekstas, nes antrą kartą to paties nepadarysi.

Taigi ir surinkau per penkių šimtų paveikslų kolekciją - nuo Audriaus Puipos grafikos iki Vilmanto Marcinkevičius tapybos. Gaila, kad ši kolekcija neparodyta. Aš tikiuosi, kad ateis normalesni žmonės, kurie ne tik nevogs, bet ir kitaip pažiūrės į tą kolekciją, juolab kad plenero dalyviai jau miršta - apie dvidešimt išėjo.

Todėl jau prieš trejus metus pradėjau rengti knygą apie Nidos plenerų istoriją - „NIDA BRUCKE. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija. Iliustruota istorija”. Kadangi kiekviename plenere iš septynių šalių dalyvavę dailininkai nutapė po du-tris darbus, jie buvo išskirti į penkiolika temų: kopos, jūra, marios, kurėnas, prieplauka ir taip toliau. Kai kuriomis temomis man teko pačiam specialiai tapyti, nes, pavyzdžiui, krikštus tapė tik vienas Saliamonas Titelbaumas.

Apskritai - pleneruose visi arba kopas, arba marias tapė, mažai kas darė figūrines kompozicijas, vis abstrakcijas...  

- Autoportretą esate nutapęs?

- Dabar nutapiau - tokį nuogą, storą, tokį bumbulą... Nes ką darysi - toks esu. Juk dešimt metų dariau Karaliaučiaus senamiesčio maketą, knygą apie Nidos plenerus rengiau trejus metus - ir visą laiką sėdi, sėdi, sėdi... Jokio judėjimo.

Dabar jau pajudu. Jau nieko - tik reikia greičiau tą penkiasdešimtmetį praeiti, nes jubiliejus uždeda tokį rėmą... Kita vertus, dėl jo aš pirmą kartą susitvarkiau savo archyvus. O jie nustebino ne tik mane, bet ir draugus. „Tau, - sako jie, - reikia apie Saulių Kruopį didelę knygą išleisti, o ne 76 puslapių knygelę...” Manau, kad taip, nes jubiliejus parodė, kad jau daug padariau, dabar bereikia tik kokybę pakelti.

Todėl nusprendžiau nepradėti nieko nauja, tik užbaigti, ką esu pradėjęs. Tapyboje. Užrakinkite mane dirbtuvėje ir aš turėsiu ką ten veikti iki mirties, nes norisi tapyti, tapyti...