Lietuvoje įsigaliojus Kibernetinio saugumo įstatymui, įteisinta galimybė kilus įtarimams dėl neteisėtos veiklos elektroninėje erdvėje vartotojams atjungti internetą. Prie Krašto apsaugos ministerijos įsteigtas Kibernetinio saugumo centras rūpinsis visos šalies kibernetinės erdvės saugumu. Tikimasi, kad tai padės sumažinti nusikaltimų skaičių elektroninėje erdvėje bei užtikrins kibernetinį saugumą.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ
Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesoriaus daktaro Dariaus Štitilio teigimu, naujuoju įstatymu reglamentuojama kibernetinio saugumo institucinė sistema Lietuvoje. Tapo aiškiau, kas už ką atsako, kas ką daro.

Turės teisę atjungti ryšio priemones
„Įstatymas naudingas, nes nustato pagrindus kibernetinio saugumo srityje. Žinoma, reali jo nauda bus matoma ne iš karto, tam gali prireikti net metų ar daugiau“, – sako D. Štitilis.
Informacinių technologijų teisės specialisto teigimu, Kibernetinio saugumo įstatymas daugiausia reglamentuoja kritinės infrastruktūros apsaugą, o ne vartotojų teises. Todėl vartotojams neturės didelės įtakos, jų teises jau dabar reglamentuoja kiti teisės aktai.
„Šiuo įstatymu policija turės teisę reikalauti ryšio paslaugų teikėjo vartotojui atjungti ryšio priemones (internetą), kai jo naudojama informacinė ir ryšių technologijų įranga galimai dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Taip pat su teismo nutartimi pareigūnai galės gauti paslaugų naudotojo srauto duomenis ir kontroliuoti perduodamos informacijos turinį“, – informuoja profesorius.
Nerimą kelia nuostata, kad policija, įtardama nusikaltimą kibernetinėje erdvėje, turės teisę be teismo sankcijos vartotojui dviem paroms išjungti interneto ryšį. Visgi tai susiję su žmogaus teise į internetą, o ši teisė pagal svarbą pastaruoju metu vis dažniau prilyginama kitoms žmogaus teisėms.

Baiminamasi dėl privatumo pažeidimo
„Reikia tikėtis, kad šiomis teisėmis nebus piktnaudžiaujama, o naudojamasi tik išskirtiniais atvejais. Pavyzdžiui, internetas bus blokuojamas tik tuomet, kai kils tam neabejotina būtinybė, t. y. jei pavyzdžiui, vartotojas piktybiškai atakuos tam tikrus tinklalapius, organizuos kibernetines atakas, neteisėtai perims ir panaudos elektroninius duomenis ir pan.“, – viliasi D. Štitilis.
Tuo tarpu iš naujojo Kibernetinio saugumo centro tikimasi, kad jis vykdys ne tik pasyvias funkcijas, bet ir imsis aktyvių veiksmų. Įstatymo numatyta tvarka, naujasis centras stebės, kaip valstybės informacinės sistemos atitinka kibernetinio saugumo reikalavimus, rengs kibernetinių incidentų valdymo, gynybos planus, valdys kibernetinio saugumo informacinį tinklą ir t. t.
„Kibernetinio saugumo centras turėtų greičiau nustatyti minimalius reikalavimus, siekiant padėti tam tikriems subjektams, kritinės infrastruktūros savininkams geriau kovoti su nusikaltimais elektroninėje erdvėje. Taip pat labai svarbu, jog vyktų bendradarbiavimas tarp verslo ir valstybės sektoriaus. Toks bendradarbiavimas duotų didelę naudą“, – akcentuoja profesorius.
Be to, 2015 ar 2016 metais Europos Komisijos iniciatyva turėtų pasirodyti naujasis ES duomenų apsaugos reglamentas, labiau užtikrinsiantis vartotojo teises elektroninėje erdvėje.
„Reglamentas bus naudingas tuo, jog nustatys dideles baudas. Vyraujant mažoms sankcijoms, kai kurie verslininkai sau leidžia pažeidinėti asmenų teises elektroninėje erdvėje. Jeigu baudos nuo kelių šimtų litų bus iki padidintos iki 2 proc. metinių pajamų, tuomet galbūt daugelis pradės elgtis atsakingai ir daugiau nerizikuos“, – svarsto D. Štitilis.

Saugumu turi rūpintys patys
Pasak informacinių technologijų teisės specialisto, pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje kiekvienas vartotojas būtų individualiai visiškai apsaugotas.
„Valstybės arba atskiri paslaugų teikėjai neturi tiek lėšų ir pajėgų, kad galėtų apsaugoti kiekvieną. Labiausiai koncentruojamasi į svarbiausių išteklių apsaugą. Nors paslaugų teikėjai praktikoje diegia tam tikrus saugumo sprendimus, visgi vartotojai pirmiausia turi saugotis patys“, – pabrėžia specialistas.
Anot jo, daug kas priklauso nuo pačių vartotojų elgesio. Nuo to, kokias apsaugos priemones diegia, kaip patys elgiasi elektroninėje erdvėje. Jeigu neatsakingai, tuomet daugiau šansų, jog tokio žmogaus kompiuteryje bus instaliuota kenkėjiška programinė įranga. Jeigu atsakingiau – daugiau šansų, kad kompiuteris išliks nepažeistas.
Pastebima, jog prarasti savo asmens tapatybės duomenis labiausiai rizikuoja asmenys, asmeninę informaciją viešinantys socialiniuose tinkluose.
„Šiuo metu užsiregistruoti socialiniuose tinkluose gali net nesulaukę pilnametystės. Jie apsimeta kito amžiaus asmenimis, o tėvai apie tai net nieko nenutuokia. Galiausiai tai gali labai blogai baigtis“, – perspėja D. Štitilis.
Profesorius sako, kad labai svarbu kontroliuoti, kokią informaciją apie save skleidžiate. Neskelbti asmeninės informacijos, kuri galėtų pakenkti. Viešinti tik tą, kuri negulėtų sukelti jokių papildomų problemų.
Socialiniuose tinkluose neatskleiskite savo ir savo antrosios pusės santykių, itin atvirų ir draugus diskriminuojančių nuotraukų, nedemonstruoti turimo turto, neviešinkite asmeninių pokalbių, neatskleiskite per daug informacijos apie save, nenurodykite jokių telefono numerių, gyvenamųjų namų adreso, socialinio draudimo numerių ir t. t.
Pasinaudojus šiais duomenimis ne tik tiesiogiai vagiama iš sąskaitų, bet ir imamos paskolos, atsiskaitoma už prekes ar užsisakoma paslaugų, kurias gauna nusikaltėliai. Sudaromos sutartys su tiekėjais, su kuriais niekada nebus atsiskaityta, steigiamos fiktyvios įmonės Lietuvoje ar užsienyje.
Pavyzdžiui, neseniai suaugęs asmuo socialiniame tinkle paskelbė, jog naujame name, į kurį neseniai atsikėlė, neveikia signalizacija. Šia informacija pasinaudojo sukčius ir tą žmogų apvogė.
Todėl įtarus, jog kažkas pasinaudojo jūsų asmens ar finansinę tapatybę patvirtinančiais dokumentais, reikia nedelsiant kreiptis į atsakingas institucijas, policiją.

Trūksta savisaugos instinkto
Skaitmeninių technologijų instituto profesoriaus nuomone, tie žmonės, kurie socialiniuose tinkluose apie save skelbia per daug duomenų, tikriausiai neįvertina visų grėsmių.
„Socialiniuose tinkluose privatumo suvokimas keičiasi. Ypač kitaip jį suvokia jaunesnio amžiaus asmenys. Galima manyti, kad jie elektroninėje erdvėje iš viso neturi savisaugos instinkto, todėl skelbia per daug informacijos“, – svarsto D. Štitilis.
Anot profesoriaus, situacija pasikeistų, jei visi subjektai, tiek valstybė, tiek šeima, tiek mokytojai apie tai daugiau kalbėtų, rengtų įvairias diskusijas, paskaitas. Informacinę sklaidą turi vykdyti visos įmanomos grandys, negalima visko palikti tik teisėsaugos institucijoms.
„Manau, kad elektroninėje erdvėje labiausiai trūksta kultūros. Žmonės nesuvokia, kam skelbia savo duomenis. O po to stebisi, kad iš sąskaitos išnyksta pinigai. Reikia tam tikros kultūros, kad žmonės prieš instaliuodami tam tikras programas, labiau pasidomėtų, kas tų programų gamintojas, duomenų valdytojas ir pan. Kita vertus, technologijos sudėtingėja ir paprastam darbuotojui tampa vis sunkiau savo duomenis sekti, o kartais to neįmanoma padaryti visai. Todėl turėtų atsirasti nauji verslo standartai, etikos kodeksai, turėtų būti tobulinamas teisinis reguliavimas“, – reziumuoja informacinių technologijų teisės specialistas.

Asmens tapatybės duomenis labiausiai rizikuoja prarasti asmenys, asmeninę informaciją viešinantys socialiniuose tinkluose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.