Romualdas BALIUTAVIČIUS

Idėjos autorius vos spėja atsakinėti į mobiliojo ryšio telefono skambučius ir pats kažkam skambina. Girdime pokalbio nuotrupas: „Reikia didesnio svorio... kitaip nepakels rankų...”

Vienoje miesto gamyklos teritorijoje stovi iš metalo lakštų išlankstytos dvi maždaug šešių su puse metro aukščio senovės karžygių figūros, laikančios lanką ir strėlę. Tai vis nerimstančio ir nuolat pylos gaunančio (tiek iš savo duondavių, tiek iš akademinio meno visuomenės) „pramaniūgo”, dizainerio Viliaus Purono dovana baltų vienybės idėjai...

Kalbiname patį autorių.

 

„Ar galima būtų darbą pavadinti „Purono skardizmais”?“ - klausiame.

 

„Geriau nevadinkite. Nervuoja tas šablonas. Verčiau tebūnie „plieno lankstiniai”.

 

Lankstiniai tai lankstiniai.

 

„Tai kinetinė (judanti) skulptūra, beje, pirmąkart miesto istorijoje. Ji trumpaamžė ir bus skirta tik vienai šventei. Įdomu dar ir tai, kad kinetiką sukurs ugnis.

Rugsėjo 22 dieną įpuolanti Baltų vienybės diena nukeliama į savaitgalį (rugsėjo 25 dieną, šeštadienį). Greičiausiai tai bus paskutinysis šventės akcentas prie Salduvės piliakalnio”, - pasakoja V. Puronas.

 

Anot jo, mes gerai žinome Pilėnų gynėjų dramą. Kažkas tokio nutiko savo laiku ir kitoje – Žiemgaliuose esančioje Sidabrės pilyje. Kalavijuočių kronikos mini, kad vyrai ten žuvo dainuodami – susidegino.

 

„Todėl tas mano „ugnies reikalas” nėra vien tik performansas. Pagal sumanymą, dvi baltų tautas (lietuvių ir latvių) simbolizuojantys karžygiai – du metalo lankstiniai – vienu metu suliepsnos. Konstrukcija yra tuščiavidurė, kur šventės išvakarėse bus prikrauta žagarų. Kai nudegs viduje esantys kinetinio mechanizmo elementai, abu karžygiai pakels viršun savo rankas, laikančias lanką su strėle. Tam tikra prasme, grynai simboliškai, bus pakartota bei prisiminta Pilėnų ir Sidabrės pilių gynėjų drama.“

 

„O paskui? Turbūt metalo lankstinių laukia metalo laužas?” - klausiame.

 

„Taip. Tokių dalykų gali sau leisti ne kiekvienas miestas ir ne kiekviena valstybė”, - įsitikinęs V. Puronas. Anot jo, „susideginimas” planuojamas prie Salduvės piliakalnio. Žinoma, ant kalno būtų dar efektingiau, tačiau to niekados neleistų paminklosaugininkai.

 

„Kodėl karžygiams į rankas įduotas lankas, o ne kalavijas arba smagi žemaitiška kuoka?” - domimės.

 

„Todėl, kad tai šauliai, iš ko ir kilo mūsų miesto pavadinimas – Šiauliai. Taip pabrėžiama baltų vienybė ir visi „kiti galai... - per daug nedetalizuoja vėl kažkam skambinantis V. Puronas.

Įdomu dar ir tai, jog kone visiems skundžiantis sunkia materialine situacija, šiauliečiai surado galimybių ir noro sukurti štai tokį vienkartinį šventės akcentą...

 

Taip, padarėme „vienkartinį reikalą”. Dažnai neišnaudojame turimų potencialių galimybių, savo patriotizmo, dėl ko man dažnai būna skaudu. Valdininkija, matyt, nesuvokia, kokią mes turime jėgą – savo tautą, kuri netgi sunkmečiu gali kažką kurti ir daryti”, - teigia Šiaulių savivaldybėje dirbantis dizaineris.

 

„Ar teisinga būtų tave vadinti šitos idėjos autoriumi ir jos įgyvendintoju?”

 

V. Puronas: „Galima sakyti, kad taip. Galima sakyti...” Frazę nutraukia suskambęs mobilusis telefonas. „Būtinai reikia padaryti šiandien ir pagalvoti, kaip nuvežti, nes aš jau nebemiegu naktimis...” - sako savo pašnekovui telefonu V. Puronas.

 

O kol jis kalba, mes nepastebimi ir neatsisveikinę pasišaliname...