Aušra LAURINKIENĖ

Vakar  miesto Savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriuje vykusioje šventinėje spaudos konferencijoje Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Vyriausybės aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui” garbingo 60-mečio jubiliejaus proga buvo apdovanotas didžiąją savo gyvenimo dalį rankinio sporto šakai skyręs Stanislovas Nainis.

Vaikai neleidžia pasenti

„Šiandien - neeilinė proga, neeilinis gimtadienis, nes neeilinam žmogui sukanka šešiasdešimt. Jis žinomas dėl pasiaukojamo darbo, savo ir auklėtinių pasiekimų”, - jubiliatui gražių žodžių negailėjo Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas. Spaudos konferencijos metu rankinio trenerį sveikino ne tik skyriaus darbuotojai, bet ir su rožių puokšte atskubėjęs Šiaulių sporto mokyklos „Saulė” direktorius Benjaminas Kirstukas.

Už apdovanojimą ir dėmesį padėkojęs rankinio treneris sakė: „Žinote, iki šios dienos visada maniau, kad esu dar jaunas, tačiau važiuodamas čia pajutau, kad mintyse lyg būgnai ėmė mušti „Šešiasdešimt... Šešiasdešimt...” Nepaisant to, jaučiuosi kur kas jaunesnis, nes vaikai, su kuriais dirbu, neleidžia pasenti. Norisi gyvenimo keliu žengti kartu su jais”, - ašaras sunkiai tramdė jubiliatas.

Rankinis žaidžiamas ne rankomis, o kojomis ir galva

Jėgų vis dar kupinam ir sportui meilę jaučiančiam rankinio žinovui miela ne tik ši sporto šaka. Pasvalyje gimęs rankinio treneris pasakojo nuo mažų dienų susidomėjęs sportu ir nuo trečiosios klasės pradėjęs lankyti įvairių sporto šakų būrelius, yra tapęs net „Nemuno” čempionu rutulio stūmimo rungtyje, lankė  krepšinio treniruotes pas žinomą trenerį Stepą Butautą, žaidė tinklinį. Tačiau likimas Stanislovą Nainį 1971 metų lapkričio mėnesį pasuko keliu, kuriuo jis eina ir šiandien. Tuomet jubiliatas studijavo Kauno politechnikos institute ir sužaidė tarpfakultetines rankinio varžybas.

Po trijų mėnesių S. Nainis pateko į Kauno „Žalgirį” ir jau žaidė Tarybų Sąjungos čempionate: „Rankinyje man viskas tiko – ir kamuolys, ir judėjimas. Be to, turėjau neblogą šuolį, greitį. Rinkdamas vaikus į treniruotes visada jų klausiu: „Kuo žaidžiamas rankinis?” Žinoma, daugelis atsako: „Rankomis”. Tačiau aš visada sakiau ir sakysiu, kad rankinis žaidžiamas ne rankomis, o kojomis ir galva. Ranka šioje sporto šakoje - paskutinis elementas, kuriuo reikia tik mesti kamuolį”.

Išugdė ne vieną čempioną bei prizininką

Į prisiminimus su šypsena nugrimzdęs rankinio treneris vėliau atstovavo Šiaulių „Taurui” ir dirbo Šiaulių televizorių gamykloje. Jis yra ne kartą tapęs Lietuvos pirmenybių prizininku, Lietuvos rankinio taurės laimėtoju. 1982 metais rankininkas tapo „Tauro” vyriausiuoju treneriu ir juo buvo iki 1995 metų, o kitais metais pradėjo dirbti sporto mokykloje „Saulė”.

Per ilgus pedagoginio darbo metus treneris išugdė ne vieną įvairaus amžiaus rankinio pirmenybių nugalėtoją bei prizininką. 2002 metais S. Nainio treniruojama Šiaulių miesto rankinio jaunimo rinktinė tapo Lietuvos jaunių žaidynių čempione, 2002 ir 2003 metais jaunučių ir jaunių rankinio komandos Lietuvos pirmenybėse laimėjo antrąsias vietas, 2004 metais jaunių rankinio komanda tapo Lietuvos pirmenybių trečiosios vietos laimėtoja. 2003 metų Lietuvos rinktinė, kurioje žaidė keturi S. Nainio auklėtiniai – Tadas Repšys, Tadas Dapševičius, Aurimas Žalandauskas ir Nerijus Akaveckas – tapo trečiųjų Baltijos jūros šalių žaidynių rankinio varžybų nugalėtoja, kitais metais minėti trenerio auklėtiniai atstovavo šaliai Lietuvos rankinio jaunių ir jaunimo rinktinėse.

2003 metais už pasiektus gerus sportininkų rezultatus S. Nainiui suteikta nacionalinio sporto trenerio kvalifikacinė kategorija, o dar po kelerių metų S. Nainis subūrė Šiaulių miesto vyrų rankinio komandą „Saulė” (šiuo metu - „Liumenas”), kuri miesto garbę gina Lietuvos vyrų rankinio pirmenybėse ir pastaruosius dvejus metus tapo čempione.

Svajonė, tapusi realybe

„Matyt, tokia mano lemtis, gyvenimo kelias – susijęs su rankiniu. Džiaugiuosi, kad visada gyvenimas ėjo tokia linkme, kad, atrodytų, viskas sekėsi”, - sakė vakar šešiasdešimties metų sulaukęs S. Nainis.

Jis atskleidė, kad likimo spiralė susisuko taip, kaip reikėjo: „Baigę vienuolika klasių su draugais užrašėme savo svajones, sumetėme lapelius į šampano butelį ir užkasėme, o po kurio laiko nutarėme pažiūrėti, apie ką kuris svajojome. Buvau priblokštas, kai radau lapelį, kuriame pats parašiau: „Norėčiau tapti geru žmogumi. Tokiu, kokį atsisveikinant minėjo klasės auklėtoja. O jei man tai pavyktų, norėčiau dirbti su mažais vaikais, juos treniruoti”. Tuomet tai rašydamas nė pats nenumaniau, kokia tai galėtų būti sporto šaka...

Pagerino grybavimo rekordą

Beje, rankinio specialistas turi ir kitų pomėgių - mėgsta žvejoti, myli gamtą: „Jeigu  galėčiau, uždrausčiau kirsti mišką”.

„Saulės” sporto mokyklos direktorius juokdamasis pridūrė, kad treneris jam šiemet parodė neblogų grybavimo vietelių, o pats S. Nainis atskleidė šiais metais pasiekęs naują rekordą - grybaudamas jis rado 1100 baravykų. Tai -  šimtu trisdešimt daugiau nei ankstesnis jo pasiekimas: „Gal kitąmet per 3-4 grybavimus surinksiu ir daugiau”, - šyptelėjo jubiliatas. 

Svarbiausia - mokytis

Rankinio specialistas pridūrė, kad žvelgdamas atgal gali pasakyti, jog padarė viską: pasodino ne vieną, o daugybę medžių, savo rankomis pastatė namą ir užaugino vaikus. „Dabar padedu tik anūkes auginti”, - šyptelėjo Stanislovas Nainis, ne kartą pripažintas sporto mokyklos „Saulė” trenerių konkurso nugalėtoju.

S. Nainis sakė, kad ugdydamas vaikus nesako, jog jie visi bus profesionalais ar čempionais: „Kiekvienam skirta sava lemtis”. Treneris juokdamasis pasakojo, kaip, nutaręs stoti į Kūno kultūros institutą, pasisukiojo prie pastato, perėjo ąžuolyną ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė prie Kauno politechnikos instituto Radiotechnikos fakulteto, kurį ir baigė. „Nebuvau pavyzdingas studentas, dėl treniruočių praleisdavau ne vieną paskaitą, tačiau auklėtiniams nuolat kartoju, kad svarbiausia – mokytis. Tai – jų pareiga, paklusimas tėvų valiai, o toliau viskas bus taip, kaip Dievas duos ar kaip ta likimo spiralė susuks...”