Du Šiaulių kultūros paveldo pavyzdžiai: dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kapas K. Donelaičio gatvės kapinėse prižiūrėtas, namas Aušros alėjoje – nuniokotas laiko ir žmonių. Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Nuo 1984-ųjų balandžio 18-ąją minima Pasaulinė paminklų ir paminklinių vietų apsaugos diena, skirta pagerbti reikšmingus kultūrinius paminklus, restauruoti griūvančius, suirusius paminklus.

Minima ši diena ir Šiauliuose, bet nepakankamai plačiai ir viešai, nes, deja, šią dieną beveik nėra kuo pasidžiaugti ir pasigirti.

Šiaulių katedra, Chaimo Frenkelio vila, Žaliūkių malūno sodyba – ko gero, vieninteliai išsaugoti mūsų kultūros objektai, kuriuos galėtų išvardyti daugelis šiauliečių, nors miesto kultūros paveldo objektų sąraše įrašyta beveik devynios dešimtys. Tarp jų – nuniokotas dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namas Aušros alėjoje, Frenkelio odos fabriko pastatų kompleksas, 28 kapinės ir kapai, 15 pastatų, 14 paminklų, Lieporių kapinynas ir gyvenvietė, senamiestis... O kiek dar neįtrauktų į Kultūros vertybių registrą vietinės reikšmės objektų.

Ir visi šie mūsų kultūros paminklai toli gražu ne tokios būklės, kad norėtųsi juos ir patiems apžiūrėti, ir miesto svečiams parodyti.

Kodėl taip, klausiame Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio vedėjo Ryčio Budrio.

- Mūsų veiklą iš principo reglamentuoja du įstatymai – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Kilnojamojo kultūros paveldo apsaugos. Pagal tai yra dviejų rūšių paveldo objektai: statiniai, tai yra, tai, ko negalima paimti ir perkelti į kitą vietą, ir daiktai.

Jei paveikslą galima nukabinti nuo sienos – tai kilnojamasis objektas, o jei ant sienos yra mozaika ar freska – nekilnojamasis, statinio dalis.

Ir dar yra kompleksai tam, kad nebūtų painiavos, kad abu įstatymai vienas kitam neprieštarautų ar nesidubliuotų, kai kurie ypač vertingi objektai yra skelbiami kompleksais: tai dažniausiai vienas pastatas su priklausiniais.

Mūsų padalinys aptarnauja ne tik Šiaulių miestą, bet ir visą apskritį, kur yra daugiau nei tūkstantis aštuoni šimtai kultūros paveldo objektų. Kita vertus, kultūros paveldo vertybės nėra tiktai tos, kurios įtrauktos į registrą. Įrašyta yra tik nedidelė jų dalis.

Todėl apie atskirų miestų ir rajonų objektus gali daugiau papasakoti vietos Savivaldybių paveldosaugininkai, o aš, kaip tikras šiaulietis, dėkoju Dievui, kad dabar jau centrinę Šiaulių miesto dalį saugome kaip vertybę.

Ilgai kalbėta, kad neturime senamiesčio – buvo tokie stereotipai ar mitai (nežinau, kaip juos ir pavadinti). Tačiau archeologų įrodyta, kad čia yra pakankamai vertingų kultūrinių sluoksnių, kuriuos dar reikia ištyrinėti.

- Kokius kriterijus turi atitikti objektai, kad būtų įrašyti į Kultūros paveldo registrą? Pirmiausia, būti kuo senesni?

- Ko gero, geriausiai matomam vadinamajam nekilnojamajam paveldui senumo kriterijus nėra pats svarbiausias. Svarbūs yra kiti kriterijai – architektūrinė, istorinė, kraštovaizdinė vertė, visų šių dalykų visuma.

Todėl saugomi objektai yra nuo pačių seniausių, kaip Lieporių gyvenvietė, iki pačių naujausių – tarpukario architektūros. Manyčiau, kad net sovietmečio architektūros palikimą reikėtų saugoti.

Nors nereikia pamiršti, kad paveldo objektai yra skirtingi – negalima lyginti Salduvės piliakalnio su Katedra: skirtingi laikotarpiai ir skirtinga jų išraiška.

- Kaip statiniai ir kiti objektai tampa saugomais?

- Ne mūsų funkcija - įtraukti vieną ar kitą objektą į saugomų sąrašą. Tai daro Kultūros paveldo vertinimo taryba – yra ir valstybinė komisija, ir tokias pat komisijas turi vietinės Savivaldybės.

Jei atsiranda poreikis, jei vienos ar kitos vietovės žmonės mano, kad kas nors jiems yra svarbu, yra saugotina, tai jie tiesiog inicijuoja kreipimąsi ir ekspertai sprendžia, ar tai iš tikrųjų vertinga, ar ne.

Labai ypatingais atvejais – jei objekto niekam nereikia ir niekas juo nesirūpina, o akis bado faktas, kad tai yra labai vertingas dalykas, gali įrašymą inicijuoti ir departamentas. Tačiau iš principo tai turi daryti žmonės – inicijuoti per savivaldą, kuriai deleguota paveldo apsaugos funkcija, kreiptis į Kultūros paveldo vertinimo tarybą, kad objektas būtų įrašytas į registrą. Tai yra pakankamai demokratinė procedūra.

Dažnai vieno ar kito objekto įrašymas į kultūros vertybių registrą visiškai neišsprendžia jo apsaugos problemos, nes tai nereiškia, kad bus skiriamas finansavimas jo apsaugai. Objektas būna įrašytas ir vienintelis dalykas, kuo jis skiriasi nuo nesaugomo objekto – jeigu jį kas nors sugadintų, tai tas faktas būtų tiriamas: kodėl taip įvyko, kas kaltininkai, kokia padaryta žala.

- Bet jūs saugote mūsų kultūros paveldą?

- Man keista, kad visiems reikia aiškinti, ką veikia Kultūros paveldo departamentas, nes daugelis žmonių mano, kad kiekviena saugoma kultūros vertybė priklauso paveldui. O iš tikrųjų Šiaulių apskrityje nėra nė vieno objekto, kuris priklausytų nuosavybės teise Kultūros paveldo departamentui.

Mes tikrai nesame tų objektų savininkai – tik rūpinamės teisine jų apsauga. Visi objektai turi savo savininkus – savivaldybes, privačius asmenis ar įmones, o mūsų funkcija - prižiūrėti, ar jie yra saugomi taip, kaip reikia.

Mūsų galios nėra pakankamai didelės, nes kiekviena vertybė turi savo savininką, kuris gali spręsti, ką su ja daryti, o mes tik galime patarti, jei kreipiamasi į mus, ir padėti pagal kokias nors programas. Tačiau niekaip negalime vertybės apsaugoti, jei, pavyzdžiui, savininkas sugalvotų sunaikinti vertybę. Galime tik konstatuoti faktą, kad vertybė sunaikinta.

Be to, mes dalyvaujame teritorijų planavimo procese, projektavimo procese, esame viena iš derinančių institucijų.

- Saugote, derinate, o Šiaulių katedra užstatyta...

- Vyskupijos pastatas – truputį kita tema.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, prasidėjo įvairūs procesai – buvo nustatinėjamos kai kurių kultūros paveldo objektų apsauginės zonos ir pagal tai paskui buvo rengiami detalieji, bendrieji planai ir visa kita. Deja, ne viskas buvo padaryta gerai.

Štai, pavyzdžiui, neseniai iškilo problema dėl Pakruojo dvaro sodybos. Tokias investicijas valstybė padarė kažkiek prisidėjus Savivaldybei į tą objektą, nes jis vertingas, kadangi yra išlaikęs kelių šimtų metų istorinį gamtovaizdį, bet niekam į galvą neatėjo, kad reikia apsaugoti tą visą dvaro kompleksą nuo apstatymo, urbanizacijos. Taigi kairė nežino, ką daro dešinė: iš vienos pusės saugome, investuojame lėšas, o iš kitos pusės užstatinėjame.

O ką mes galime padaryti, jei dokumentai tvarkingi? Lietuvoje tokie dalykai įmanomi: visi mato - netvarka, o dokumentai - tvarkoje.

Nežinau, ar čia specialiai taip buvo padaryta norint pasinaudoti, pakenkti. Manau, kad buvo visko: ir skuboto darbo, ir neatidumo, ir profanizmo rengiant visokius planus ir braižant teritorijas.

Todėl žiūrint tą nedidelę perspektyvą – dvidešimt nepriklausomybės metų, matosi, kad kuo senesni laikai - tuo daugiau visokių problemų, kuo toliau - tuo sistema pradėjo veikti geriau. Dabar gal jau visai neblogai funkcionuojama, bet vis dar išlenda senų klaidų, kurias išspręsti labai sudėtinga.

- O kilnojamųjų objektų perkėlimas į kitą vietą turi būti derinamas su paveldosaugininkais?

- Jei toks objektas – vertybė, įrašyta į kultūros vertybių registrą ir turi savo numerį, ji valstybės saugoma, tai jos savininkai bent privalo departamentą informuoti, viską suderinti, kad nebūtų taip, kaip įvyko Tytuvėnuose.

Derinama tam, kad būtų išvengta vertybių sugadinimo ar praradimo.

Tytuvėnų pavyzdys: buvo nederinta (tai yra pakankamai nedidelis nusižengimas procedūroms), todėl to pasekmės yra liūdnos. Jei būtų derinę, mūsų paklausę, būtume pasakę, kaip tas vertybes transportuoti, kaip jas saugoti, kokios turi būti patalpos, kokios sąlygos.