Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Julius Vidžiūnas dar buvo šešerių, kai tėvelių priprašė nupirkti jam kuprinę  - taip jis nori eiti į mokyklą. Ir šiemet rugsėjo 1-ąją  eis - į Centro pradinę. Tiesa, kuprinė Juliui dar didoka, nors per metus ir paaugo dešimt centimetrų, nors ir sunki, kai į ją susideda visas mokymosi priemones - noras mokytis tik dar didesnis.

O kaip gi kitaip, rugsėjo pirmąją į mokyklą eina noriai visi Vidžiūnai: ir vyresnysis Juliaus brolis Paulius, Juliaus Janonio gimnazijos pirmokas, ir mama Irena, Juliaus Janonio gimnazijos kūno kultūros mokytoja, ir tėtis Nerijus, Šiaulių jaunųjų turistų centro būrelio vadovas.

Dabar jau eis ir Julius, o jį mokys Pauliaus pradinių klasių mokytoja Anastazija Junokienė, berniukui jau kaip ir pažįstama iš brolio pasakojimų.

Aštuoneriais metais vyresnis Paulius jau daug ką gali papasakoti apie mokykloje praleistus metus, apie mokytojus, bet jo atmintyje giliai įsirėžusi pati pirmoji diena diena mokykloje.

Tąsyk jį  į Centro pradinę mokyklą lydėjo ir tėveliai, ir seneliai Vaičiuliai.

„Kokią puokštę tada įteikiau mokytojai, neatsimenu, - sako Paulius Vidžiūnas. - Atsimenu, kad ta proga gavau iš močiutės dovanų fotoaparatą. Atsimenu, kad ir labai norėjau į mokyklą, nes jau ir rašyti, ir skaityti mokėjau.”

Septynerių  metų mokėdama jau skaityti ir rašyti rugsėjo pirmąją  į Juliaus Janonio tada dar vidurinės mokyklos pirmąją  klasę pas savo pirmąją mokytoją Ireną Bendžiuvienę  atėjo ir Pauliaus su Juliumi mama Irena. Sako lyg ir prisimenanti, kad tąkart mokytojai nešusi didelę kardelių puokštę.

Tačiau Irenai tai nebuvo pats pats pirmasis rugsėjis - ją jau nuo trejų  metų mama Augutė Vaičiulienė, Juliaus Janonio mokyklos anglų kalbos mokytoja, vedusis ir į Rugsėjo 1-osios šventes, ir į pamokas.    

„Labai norėjau eiti į mokyklą, labai norėjau sėdėti suole, nes jau šešerių metų labai patiko rašyti, „ruošti” pamokas, - atsimena dabar Irena Vidžiūnienė. - O kad mokykla ne žaidimas, pradėjau suprasti tik tada, kai pradėjau gauti pažymius.”

Metais anksčiau nei žmona Nerijus Vidžiūnas pradėjo lankyti pirmąją klasę  toli nuo Šiaulių - Suvalkijoje, Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje, o jo pirmoji mokytoja buvo Benduraitienė. „Mokykloje mama net nespėjo manęs už rankos pagauti, kai aš dingau, - dabar pasakoja Pauliaus ir Juliaus tėtis apie savo pirmąją dieną mokykloje. - O paskui ji mane rado klasėje - sėdėjau labai patenkintas suole, kojomis mataravau ir šaukiau: „Čia mano suolas, čia mano vieta...”

Įdomiausia, kad tas noras eiti į mokyklą vyresniesiems Vidžiūnams ir nedingo.

Nors Irena ir suprato, kad mokykla ne žaidimas, gana anksti, ji nusprendė  joje likti, tai yra, tapti mokytoja.

„Mano mama buvo mokytoja, o besimokydama Juliaus Janonio mokykloje daug gerų mokytojų sutikau, tai ir mokytoja pati tapau, - paaiškina savo pasirinkimo priežastis kūno kultūros mokytoja Irena Vidžiūnienė. - Mokiausi ketverius metus Kauno kūno kultūros institute (dabar - akademijoje), o paskui taip atsitiko, kad grįžau į Juliaus Janonio gimnaziją.”

Besimokydama Kaune Irena ir susipažino su suvalkiečiu Nerijumi, kuris irgi dėl panašių priežasčių pasirinko kūno kultūros mokytojo profesiją. „Mokykloje pradėjau sportuoti: užsiėmiau futbolu, o kartu dėl nuostabios trenerės Irenos Žemaitienės - ir orientavimosi sportu. Tada ir nusprendžiau - stosiu į Kūno kultūros institutą, - pasakoja Nerijus Vidžiūnas. - Institutą baigiau metais anksčiau nei Irutė, tai aš pirmas atvažiavau į Šiaulius, į Juliaus Janonio gimnaziją, kur reikėjo kūno kultūros mokytojo.”

Dar Nerijus Vidžiūnas šypsosi prisimenąs ir savo pirmąją dieną  Juliaus Janonio gimnazijoje: „Buvo 1992-ieji metai, kai atėjau pas direktorių Rimą Budraitį pokalbiui. Aš kalbu, kalbu ir matau: Budraitis tiesiog sustingęs mane akimis ryja. Aš net pasimečiau - gal kažką ne taip darau, bet direktorius tai pastebėjęs tarė: „Jūs kalbėkite - labai gražiai kalbate...” Žinote, kaip suvalkietis aš biskį galūnes patampydavau... Paskui gimnazijoje literatūros mokytojos manęs vis prašydavo šiek tiek paskaitinėti.”

Klausydamasis tėvų pasakojimų ir Paulius prisipažino: „Ir aš  ketvirtoje klasėje norėjau mokytoju būti...” Juliaus svajonės kol kas kitokios : „Noriu futbolininku būti”. 

Kokią  profesiją pasirinks Paulius, o tuo labiau Julius, laikas parodys, o dabar visus labiau jaudina šiandienos rūpesčiai. Pavyzdžiui, kas Julių nuves į mokyklą, o kas parves, nors Paulius iš pradinės mokyklos po kelių mėnesių įprato autobusu grįžti pats. O be to, vyresnįjį sūnų Vidžiūnams padėjo ir proseneliai.

„Su vyresniuoju, - sako Irena Ir Nerijus Vidžiūnai, - viskas buvo kitaip. Gal dabar mes daugiau atsakomybės prisiimame, nes Pauliui augant mes jaunesni buvome, į viską paprasčiau žiūrėjome. Dėl Juliaus jau darželio laikų labiau jaudinamės - aštuoneri metai keičia žmones...”

Tačiau tai geras jaudulys - prieššventinis, priešmokyklinis jaudulys: viską  padaryti tinkamai, kad visi keturi Vidžiūnai į mokyklą  eitų su malonumu.