Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Rugpjūčio 23-ioji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena, prisimenant V. Molotovo-J. Ribentropo pakto metines ir jo slaptuosius protokolus, kuriais stalininė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija neteisėtai pasidalijo Europą ir panaikino Baltijos šalių nepriklausomybę. Nuo 2005 metų rugpjūčio 23-ioji – taip pat ir Baltijos kelio, kai 1989 metais minint pakto metines per 2 milijonus Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, išreikšdami Baltijos šalių solidarumą ir norą būti laisviems, susikibo rankomis, sudarydami gyvą grandinę per tris Baltijos valstybes – nuo Vilniaus iki Talino, diena.

 

Apie 1989 metų rugpjūčio 23-iosios dienos įvykius Šiauliuose pasakoja trys šiauliečiai, tų įvykių liudytojai: „Aušros“ muziejaus Naujausios istorijos sektoriaus vedėja Birutė Lukošiūtė, Šiaulių miesto garbės pilietis, visuomenės veikėjas gydytojas Albertas Griganavičius ir Algirdas Kulikauskas, ilgametis kino mėgėjų klubo pirmininkas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys, tautos atgimimo metraštininkas.

 

Algirdas Kulikauskas: 1989-ųjų rugpjūčio 23 diena - man tai Baltijos kelias. Tai diena, kai faktiškai nurišome juodąjį kaspiną nuo vėliavos, kai nuo Vilniaus iki Talino pasakėme „ne“ Molotovo-Ribentropo paktui.

 

Albertas Griganavičius: Man tai laisvės pradžios diena - tada mes drąsiai ir viešai pasakėme, kad tai kas vyko tuos 50 metų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, yra neteisėta, žiauru, kruvina. Tą dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, išėję į gatves, į Baltijos kelią, parodė, kad mes išėjome į laisvės kelią. Tai buvo viena iš didžiausių švenčių mano gyvenime.

Prisimenu, kaip dauguma mūsų su tais artistais, kurie vaizdavo Hitlerį ir Staliną, važiavome į Baltijos kelią per Panevėžį, o ten ilgiausias traukinio sąstatas neleido kolonai pravažiuoti. Tačiau vis tiek sustojome kelyje po tris-penkis - nebe po vieną - rankomis susikabinę ir septintą valandą visi sugiedojome Lietuvos himną. Kokia buvo nepakartojama šventė, koks žmonių buvo veržimasis, entuziazmas...

 

Birutė Lukošiūtė: Tą dieną nuo pat ryto visi muziejininkai gyvenome mintimi, kad važiuosime į Baltijos kelią. Bet kai Šiauliuose dieną prasidėjo renginiai, tai ir joje skubėjome dalyvauti, viską pamatyti - buvo smalsu, netikėta. O apie pietus pajudėjome „Kubanės“ autobusiuku iš Saulės laikrodžio aikštės, kur rikiavosi autobusai, automobiliai į koloną. Važiavome labai palengva Panevėžio link...

 

Algirdas Kulikauskas: O aš į Baltijos kelią išvažiavau su kino kamera ir fotoaparatu. Be to, tuo metu man dar teko rūpintis tremtinių choru, visais jo organizaciniais reikalais. Ir mus lėtas važiavimas labai jaudino, tačiau mes spėjome nuvažiuoti į Pumpėnus, ten susikibti rankomis Baltijos kelyje ir dar pakoncertuoti.

Kokia tada nuo pat ryto buvo visų nuotaika? Nežinau kaip apibūdinti: visi buvo pasitempę, susikaupę, susijaudinę. Bet ar tas jaudulys buvo džiaugsmo, ar baimės sunku pasakyti. Manau, tiktų viską pavadinti žodžiu „ryžtas“.

 

Albertas Griganavičius: Aš važiavau su Sąjūdžio mašina, ne su darbo kolegomis. Į Baltijos kelią įvairiai važiavo žmonės: kas darbo kolektyvais, kas su šeimomis, kas su visuomeninėmis organizacijomis, kas su parapijomis...

 

O mes, ko gero, per ilgai užtrukome Šiauliuose, nes čia vyko įvairūs renginiai. Tuometinėje Pergalės aikštėje prie kareivio paminklo, tribūnoje stovėjo mergaitė su tautiniais rūbais ir virve ant kaklo, šalia - Hitleris ir Stalinas. Paskui tą mergaitę su dviem sargybiniais - rusų ir vokiečių kareivių uniformomis - ir abiem kitais personažais vežiojo viliuku po miestą...

Vėliau impulsyviai nutarta atsisakyti sovietinės armijos - minia žmonių su persirengėliais patraukė prie karinio komisariato Dvaro gatvėje, surinko karinių bilietų pilną karišką šalmą ir iškilmingai perdavė kariniam komisarui. Akibrokštas buvo be galo didelis. Žodžiu, viskas buvo daroma tam, kad parodytume, jog sovietiniai kariai čia nereikalingi, kad galime apsieiti be jų.

 

Tai ir išvažiavome tik likus dviem valandoms iki Baltijos kelio akcijos pradžios... Bet nuotaika buvo pakili - žmonės galėjo išlieti tai, kas per dešimtmečius buvo susikaupę. Buvo žmonių vienybė.

 

Algirdas Kulikauskas: Tai buvo ir Juodojo kaspino diena. Bet tik tol, kol mes jo nenurišome Baltijos kelyje. Juk šios akcijos tikslas toks ir buvo - išsivaduoti iš tų pančių. Juk po Antrojo pasaulinio karo, kai šie Molotovo-Ribentropo protokolai faktiškai nebegalėjo galioti, vis dėlto Stalino ir Hitlerio susitarimas buvo patvirtintas... Jaltos konferencijoje visų keturių kare dalyvavusių šalių vadovų. Ir tik griuvus Berlyno sienai Jaltos sutartis buvo anuliuota ir faktiškai baigėsi Antrasis pasaulinis karas.

 

Birutė Lukošiūtė: Apie 1989 metų rugpjūčio 23-iąją mūsų muziejus turi nemažai nuotraukų, nes fotografavo ir mūsų muziejaus darbuotojai. Susirinkome vėliau išleistus plakatus, skirtus Baltijos keliui. Turime netgi originalių žvakių, nes Saulės laikrodžio aikštėje besiruošdami išvažiuoti prisinešėme žvakių su juodais kaspinais ir jas deginome.

O pati turiu tik nuotrauką - kaip su kitais stoviu Baltijos kelyje.

 

Algirdas Kulikauskas: Aš iš tos dienos turiu daug 16 milimetrų kino juostos. Turiu parengęs keletą siužetėlių: ir vadinamųjų trijų karstų akcijos, ir Baltijos kelio.

 

Albertas Griganavičius: Tada aš dar kino kameros neturėjau, bet fotoaparatu daug ką užfiksavau - ypač iš Šiaulių mieste vykusio renginio. Tačiau jau daug nuotraukų išsibarstė.

Po poros metų, kai vyko akcija „Liepsnojantis Baltijos kelias“, tai jau ir filmavau... Tada buvo nuspręsta žmonėms nebestoti į eilę, o uždegti laužus - jų buvo be galo daug. Buvo didelių ir žmonių susibūrimų - prie Pumpėnų, kur Baltijos kelyje stovėjo šiauliškiai, itin gražiai buvo pažymėta.

 

O kai saulei leidžiantis grįžome, matėme, kad dar labai ilgai liepsnojo tie laužai, o žmonės apie juos šoko, dainavo. Jau buvo visai kita nuotaika, nes tikslas jau pasiektas tereikėjo džiaugtis ir prisiminti nepakartojamąjį Baltijos kelią, kuriam net ir Sąjūdžio pirmasis suvažiavimas neprilygo - kiek ten buvo ryžto. Todėl reikia, kad apie tai kuo daugiau žinotų vaikai, anūkai, proanūkiai - visas pasaulis. Kad nepražūtų ši idėja - mažos tautos galybės.

Algirdas Kulikauskas: Apskritai tos dienos renginių nepriskirsi nei konkretiems žmonėms, nei vienai ar kitai organizacijai, grupei, jėgai.

Albertas Griganavičius: Taip, tuo metu buvo daug atsikūrusių organizacijų ir jos būrėsi aplink Sąjūdį, kuris tuomet buvo tarytum visų skydas, visų koordinatorius, todėl visus to meto renginius galima vadinti jo vardu.

 

Algirdas Kulikauskas: Šiauliuose vykę rugpjūčio 23-iosios renginiai buvo unikalūs - neteko girdėti, kad kas panašaus būtų vykę kitur.

 

Albertas Griganavičius: Kaip nuostabiai Staliną vaidino Dambrauskas su savo pypke ir savo laikysena, su savo akcentu - žmones ir juokas ėmė, ir ašaros...

Algirdas Kulikauskas: Karstų vaizdas buvo labai įspūdingas, kaip ir sukryžiuotos vėliavos. Labai išraiškingi simboliai.

 

Albertas Griganavičius: Prie tribūnos aikštėje buvo labai daug įvairių plakatų, šūkių. Viskas buvo pakankamai rimta, viskas buvo labai gerai surežisuota ir pateikta. Tai nekėlė juoko, o greičiau - graudulį ir tam tikrą pasidižiavimą, kad mes jau galime apie tai laisvai kalbėti, kad mes išdrįsome. Ir kiek žmonių buvo - gatvės pilnos, pilna aikštė, o prie karinio komisariato net visi atėjusieji netilpo. Nors juk už tai dar galėjo ir į kalėjimą pasodinti - juk dar buvo sovietų valdžia...

Algirdas Kulikauskas: Nors suprato žmonės, kad toji karinių bilietų grąžinimo akcija buvo per ankstyva, kad baisu, kas darosi, bet jaunimas išdrįso... Įtampa buvo didžiulė - juk galėjo ir automatais juos pasitikti.

 

Albertas Griganavičius: Bet situacija jau buvo nebe ta - juk jau birželio 1-ąją, per Vaikų gynimo dieną, vyko didžiulis mitingas prie karinio aerodromo Zokniuose. Tada mane labiausiai nustebino, kad aerodromo visi vadai - aukšti karininkai - atsistojo prieš susirinkusius žmones ir nusiėmė savo uniformines kepures. Tada ir pagalvojau: vyručiai, atrodo, jūs suprantate, kad jūsų dienos čia jau suskaičiuotos, jei jau darotės nuolankūs...

Algirdas Kulikauskas: Sąjūdžio renginiai visi buvo be galo taikūs, ir nors juose buvo žaliaraiščiai tvarkdariai, tačiau jie praktiškai neturėjo kas veikti. Kodėl? Nes žmonės širdimi kovojo. Tikras lietuviškas kovos būdas - ne keiksmažodžiais, ne grūmojimais, ne mėtymaisis pagaliais, akmenimis...

 

Birutė Lukošiūtė: Nesitiki, kad nuo tos dienos praėjo dvidešimt dveji metai. Štai peržvelgėme nuotraukas, pakalbėjome ir atrodo, kad viskas buvo taip neseniai - tik nuotraukos senos...

 

Algirdas Kulikauskas: Dabar mes jau nebevažiuojame į Baltijos kelią - sutarta, kad visiems, kas nori pabuvoti tame kelyje, širdimi jam pritarti, užtenka susiburti bet kurioje Lietuvos vietoje, bet kurioje pasaulio vietoje, susikabinti rankomis, jas pakelti ir sugiedoti Tautišką giesmę. Ir taip pabuvoti Baltijos kelyje.

 

Kitas dalykas - po Baltijos kelio mes dar ilgai rišome gedulo kaspinus ant vėliavų, bet dabar jų rišti nebereikia. Ir tai simbolizuoja mūsų pergalę prieš Molotovo-Ribentropo paktą.

Albertas Griganavičius: Laikas - realiatyvus dalykas. Štai aerodrome vykusiame mitinge mes priėmėme rezoliuciją, kad sovietiniai kariai su savo lėktuvais ir kita amunicija privalo iš Šiaulių išsikraustyti per penkerius metus. Atrodė tada, kad tai labai neįtikėtinas, nerealus dalykas. Bet 1993-iųjų rugpjūtį, nepraėjus nė penkeriems metams, iš Šiaulių išėjo paskutinis sovietinis kareivis. Viskas vyko be galo sparčiai.

 

Kiekvienas laikas turi savo dvasią, savo poreikius, savo ženklus, savo ritmą.

 

Dabar tokią akciją, kaip Baltijos kelias, organizuoti būtų neįmanoma, nes nebėra ir tokio reikalo. Tačiau nelikus išorinio priešo, liko mūsų viduje vergo dvasia, todėl reikia, kad ir Baltijos kelias nebūtų užmirštas, kad kurtųsi naujos tradicijos, tolygios dvasia jam.