Mokslo, savivaldos ir verslo sinergija – galimybė Lietuvai išlikti konkurencinga šalimi. Deja, iki šiol tam skiriama nepakankamai dėmesio. Dažniausiai šių sričių atstovai dirba pavieniui, rūpinasi tik savo gerove. Šiandien tai nieko nestebina, juk lietuviai nuo senų laikų suinteresuoti savo interesų gynimu. Mokslo institucijos – didesnių studentų skaičiumi, savivalda – pinigų uždirbimu, na, o verslas prašo, kad Vyriausybė savo nelogiškais įstatymais netrukdytų dirbti. Toks mąstymas primena sovietinę atgyveną. Keičiantis laikams ir technologijoms, turėtų keistis ir valdžios strategijos. Reikia nustoti konkuruoti, jungtis į klasterius ir aktyviau veikti. Gaila, tačiau atrodo, kad Lietuvai tai misija neįmanoma.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ

Ragino orientuotis į eksportą
Konferencijoje „Eksporto plėtra ir investicijų pritraukimas: Danijos patirtis ir bendros verslo idėjos regiono plėtrai“ Lietuvos verslininkai ir politikai ne tik mokėsi iš danų patirties, bet ir patys paanalizavo, dėl kokių priežasčių stringa regionų plėtra.
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius kalbėjo, kad tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, reikia daugiau orientuotis į eksportą.
„Jeigu galvosime, kad tik vidaus vartojimas gali mūsų valstybę padaryti turtingą arba vesti sėkmės keliu – tai toks pasiekimas būtų tik dalinis“, – pabrėžė A. Butkevičius.
Jis taip pat akcentavo, kad reikia aktyviau rūpintis regionų plėtra. Atsakingiau planuoti lėšas, efektyviau ir racionaliau jas panaudoti. Glaudžiau bendradarbiauti su mokslo institucijomis ir verslu.
Anot jo, veikiant kompleksiškai būtų sukuriama daugiau pridedamosios vertės, suteikiama grįžtamoji nauda valstybei, biudžetui, atsirastų daugiau darbo vietų ir pan.

Mokesčiai brangsta, skolos didėja
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis pranešime „Investicijų pritraukimas į regionus – kokie namų darbai laukia?“ teigė, kad tiek valstybė, tiek vietos valdžia iki šiol neatliko namų darbų. Todėl Lietuva toliau tuštėja.
Jis susirinkusiems pasakojo, kad iš mūsų šalies išvyko 82 tūkst. žmonių, t. y. kasmet prarandame po miestą. Mums nepavyksta suvaldyti valstybės biudžeto deficito, todėl nuolat skolinamės. Aišku, turbūt ne skolinimasis yra esmė, o tai, kam išleidžiame pinigus.
Štai, pavyzdžiui, nuo 2012 iki 2015 m. Lietuva tapo saugesnė energetine prasme, tačiau ne visi įžvelgia, kad tai buvo padaryta vartotojų sąskaita.
„Turime didžiausius energetinius kaštus regione. Lietuva už elektrą moka brangiausiai. Mokame daugiau negu latviai, estai, beveik tris kartus daugiau nei švedai, danai. Vyriausybė turėtų suvaldyti kainas, kad jos būtų konkurencingos, jog verslo pritraukimo galimybės būtų geresnės“, – akcentavo R. Dargis.

Reikia iš esmės keisti švietimo sistemą
LPK prezidento teigimu, esminiai pokyčiai pirmiausia būtini švietimo sistemoje. Šiandien dauguma jaunuolių studijuoja humanitarinius ir socialinius mokslus. Trūksta norinčiųjų tapti informacinių technologijų specialistais, matematikais, fizikais.
Kas nutiks, jeigu ateityje nebebus kam mokyti šių specialybių? Kas ugdys mūsų vaikus?
Aišku, negalima teikti, kad humanitarai ir sociologai Lietuvai nereikalingi. Teiginys, kad universitetinį išsilavinimą turinčiam asmeniui užtenka tik techninio paruošimo, iš tiesų skamba juokingai.
„Žmonės, kurie veda valstybes, kompanijas į priekį, yra dideli eruditai, jie išmano, kas vyksta pasaulyje, supranta, kaip viskas keičiasi, ir sugeba prisitaikyti prie pokyčių. Todėl šiandien reikia keisti supratimą, kad ne žinių suteikimas studentams yra svarbiausias dalykas“, – pabrėžė R. Dargis.
Dabar vieno mygtuko paspaudimu galime gauti tiek informacijos, kiek turbūt nesugebėtumėme perskaityti net per dešimt metų. Nors aplink mus jūra informacijos, nesugebame jos tinkamai panaudoti.
Reikia daryti esminius pokyčius švietimo sistemoje ir ugdyti vaikų gebėjimą naudotis šiomis žiniomis. Pasitelkiant kūrybiškumą skatinti juos pasinaudoti turimomis žiniomis, o ne visko mokytis atmintinai.
„Iš esmės turi keistis mūsų mokymasis mokykloje, specialistų ruošimas universitetuose. Manau, kad šiandien universitetai, ruošdami specialistus, nebežiūri, kokių žinių, kūrybinių gebėjimų ir kokią kvalifikaciją jiems suteikia. Taip neturėtų būti“, – svarstė specialistas.

Mokslas ir verslas turi vienytis
Verslo ir mokslo sinergija taip pat netobula. Pavyzdžiui, Lietuvos mokslo institucijos leidžia 300 mokslo žurnalų. Taip elgiasi, nes su mokslinių straipsnių skelbimu yra susijęs universitetų finansavimas. Tuo tarpu Švedijoje, kur yra žymiai mažiau aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų, leidžiami aštuoni moksliniai žurnalai.
Lietuvos mokslininkai, užuot citavę vieni kitus, galėtų labiau įveiklinti universitetų klasterių atviros prieigos centrus. Tinkamai neišnaudojant jų potencialo valstybei gresia prarasti konkurencingumą. Šiandien mažai įveiklinti atviros prieigos centrai yra potencialas ateities Lietuvai.
Specialistas kėlė klausimą, ar mokslo ir verslo sinergijai skiriamos lėšos yra paskirstomos teisingai.
Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbams per metus skiriama apie 800–900 mln. Lt. Daugiausiai – pusę – tam skiria aukštojo mokslo sektorius, ketvirtadalį – verslo sektorius, dar ketvirtadalį – valdžios sektorius.
Lietuvos bendrosios išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai sudaro apie 0,8 proc. BVP. Pasaulio banko ataskaitos duomenimis, pagal tai, kokią BVP dalį Lietuva išleidžia mokslo tyrimams, mūsų šalis yra aukščiau už ES vidurkį, tačiau šių pinigų panaudojimo efektyvumas ir rezultatai yra daug žemesni nei ES vidurkis.
Lietuva sukuria mažiau patentų, nei būtų galima tikėtis pagal investuotas nacionalinio biudžeto lėšas, liudija Pasaulio banko ataskaita.
„Bijau, kad tie pinigai, skiriami universitetų kokybės, laboratorijų gerinimui, naujų prototipų kūrimui, inovacijoms, nenueina ten, kur turėtų nueiti. Todėl Vyriausybės pareiga pagalvoti, kaip tuos pinigus padalyti taip, kad sukurtumėme pridėtinę vertę“, – patarė LPK prezidentas.

Netiki galintys ką nors pakeisti
Investicijos regionuose šiandien turbūt yra svarbiausias mūsų šalies ateities klausimas. Jeigu nebeliks regionų, Lietuvoje turbūt liks tik Vilnius ir gal šiek tiek Kaunas. Siekiant išspręsti šią problemą, reikėtų daugiau dėmesio skirti švietimui, savivaldai ir verslui. Būtent jų sąlytis gali duoti pozityvių rezultatų.
Taip pat turėtų keistis savivaldos narių mąstymas. Reikia, kad jie suprastų, jog yra to regiono lyderiai.
„Manau, kad mes dar didele dalimi gyvename pasekmėmis sovietinio palikimo, kai savivalda laukia, ką pasakys centrinė valdžia. Viena didžiausių Lietuvos bėdų, kad savivalda nesijaučia šeimininku savo teritorijoje. Nors būtent nuo tų žmonių veiklos ir priklauso kaip keisis regiono ateitis“, – akcentuoja specialistas.
Paradoksalu, tačiau savivaldybėse nėra atskiro skyriaus, kuris rūpintųsi investicijų pritraukimu į regioną. Merai sako, kad pagal įstatymą tai jiems nepriklauso. Tačiau ar egzistuoja įstatymas, pagal kurį mes privalome gyventi?
Jeigu mes čia atsiradome, tai galvokime ką mes čia veikiame ir kuria kryptimi judame. Jeigu savivaldai nerūpi regiono ateitis, tai kam ji turi rūpėti? Be lyderystės, regionų atsigavimo vizijos, nebus ir pozityvios ateities.

Siūlo atlikti namų darbus
Savivaldybei reikėtų atlikti namų darbus. Įsteigti skyrius, kurių pagrindinis darbas būtų – investicijų pritraukimas. Politikai turėtų važinėti po aplinkines šalis, susitikinėti su ambasadoriais, kitų šalių pramonininkais ir kviesti juos čia investuoti.
Verslui turėtų konkrečiai pateikti, kuo regionas išskirtinis ir ką gali pasiūlyti geriausio.
„Įmonė pati visų darbų tikrai neatliks. Jai reikalingi rangovai, kurie būtų aplink ir galėtų patenkinti jų poreikius. Pasidomėkite, ko jiems trūksta, gal dalių, kurių nereikėtų vežti iš Kinijos. Suraskite, ką investuotojams galėtumėte pateikti kaip galimybę“, – reziumavo R. Dargis.