Jaunystėje daug dirbusi Pranė Bučienė stebisi savo ilgaamžiškumu ir džiaugiasi, kad tiek metų sulaukusi neturi rimtų sveikatos problemų. Autorės nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Šiauliuose gyvenanti Pranė Bučienė kovo 28 dieną šventė šimto metų jubiliejų. Iš Daunorių kaimo, netoli Linkuvos, kilusi ir nuo jaunystės daug dirbusi šimtametė sveikatos problemomis nesiskundžia iki dabar. Gausioje moters šeimoje visi buvo ilgaamžiai – gyveno 80-90 metų. Šiuo metu likusi gyva tik jos devyniasdešimtmetė sesuo. Pranė yra vyriausia ir ilgiausiai gyvenanti iš dešimties vaikų.

Močiutė atstojo mamą

P. Bučienė neteko jaunos dukros, tačiau spėjo sulaukti anūkės, kuria rūpinosi, augino ir mokė gyvenimiškos išminties. Dabar Pranė gali mokyti savo proanūkius, kaip reikia rūpintis proproanūkiais.

„Močiutė užaugino mane, nes mama mirė, kai man buvo 8 mėnesiai. Nuo tada man močiutė ir tapo mama, nes kitos net nepažinojau“, - kalba Jovita Jurėvič.

Jovita pasakoja, kad dabar jubiliatė gyvena sunkiau, tačiau niekuo nesiskundžia. Nors spaudžia senatvė, viską supranta ir savimi apsirūpina. Turi anūkę, du proanūkius ir dvynukes proproanūkes. Visą gyvenimą senolė dirbo - jėgų darbui netrūko iki aštuoniasdešimties.

„Kuo senesnė, tuo pareigos prastesnės pasitaikydavo. Dirbo kultūros rūmuose, pardavėja, padavėja ir panašius darbus. Apie 90–95-uosius metus sveikata sušlubavo, todėl jai nebeleidome dirbti“, - prisimena Jovita.

Anūkės teigimu, Pranė labai rami moteris, maistui neišranki, sveikata mažai skundžiasi - moka džiaugtis gyvenimu, nes dabar ji gyvena pati sau.

Pasak anūkės, ramybė yra jos ilgaamžiškumo variklis, nes į viską reaguoja su šypsena. Senolė kasdien atsikelia su gera nuotaika, dėl nieko nesirūpina ir džiaugiasi kiekviena diena.

Gyvenimiškosios patirties bagažas

Proanūkė Irina Koženiauskienė, auginanti 7,5 mėnesio dvynukes, pasakojo, kaip Pranė patarinėjo jos mamai gyventi, vaikus prižiūrėti. Dabar viso to senolė moko jaunąją mamytę – I. Koženiauskienę.

„Džiaugiamės, kad mūsų giminėje yra tokių stiprių žmonių, kurie gyvena net 100 metų. Man prosenelė pataria, kaip turėčiau auginti vaikus. Dažnai sako, kad lauke mažyles ilgai nelaikyčiau ir neperšaldyčiau“, - kalba proanūkė I. Koženiauskienė.

„Neseniai pradėjau blogai girdėti, taip nieko neskauda. Viską pati pasidarau – apsirengiu, nueinu į tualetą. Valgau irgi beveik viską – mėgstu sriubą, mėsą valgau. Džiaugiuosi, kad sulaukiau 100 metų, kai tiek gyvenime dirbau“, - graudinosi senolė.

Ilgaamžiškumo variklis

„Seniau mama namuose augindavo kukurūzus, kurie pasiekdavo net lubas“, - pasakoja J. Jurėvič.

„Būdama jauna, turėjo daug energijos - visur skubėjo, lakstydavo kaip ant sparnų. Mėgdavo vaikščioti po miestą, važiuoti į gamtą - nurimo sulaukusi 95-erių. Šiais laikais šimto metų sunku sulaukti. Manau, kad svarbiausia yra maistas, kurį pati užsiaugindavo, o dabar viskas perkama. Visa laimė, kad mes turime šią ilgametę šeimoje. Mums mamos jubiliejus – didžiulė šventė“, - pasakoja anūkė Jovita.

Anatolijaus Jurėvič nuomone, tokių uošvių galima linkėti visiems. „Nors Pranė yra močiutė mano žmonai, tačiau ją užaugino, todėl verta vadintis mama. O taip ilgai gyvena, nes moka ramiai priimti viską, kas gyvenime skirta“, - kalba A. Jurėvič.