Etnologė Diana Martinaitienė sako, kad per Pusiaužiemį svarbu buvo parengti stalą su patiekalais, kuriuos turėdavo pakrikštyti (dar vienas tos šventės pavadinimas – Krikštai) žalčiai, gyvenę namuose. Vadimo SIMUTKINO nuotr
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Po kelių savaičių tiesiog pavasariško sniego tirpimo naktį į antradienį žiema priminė, kad dar neišėjusi, o tik besiritanti į savo antrąją pusę 15 laipsnių šalčiu ir atnaujintu sniego paklotu. Nors prieš porą metų būtent sausio 25-osios naktį spaudė Šiauliuose rekordinis 25 laipsnių šaltis, o Varėnoje – net 30.
Taigi tokia buvo ši nerekordinė šalčiu Pusiaužiemio naktis, nors pagal mūsų protėvių tikėjimą svarbesnė yra valanda pailgėjusi Pusiaužiemio diena, kai barsukai su meškomis matuoja savo šešėlį ir verčiasi ant kito šono arba ne – taip pranašaudami, kokia bus antroji žiemos pusė.
Tačiau kai XXI amžiaus pradžioje barsukai ir meškos dažniausiai gyvena zoologijos sode ir vargu ar ten lepinasi žiemos miegu, lieka pasikliauti tik sinoptikų prognozėmis, o vietoj visų kitų apeigų pasirinkti... Pusiaužiemio šokius Šiaulių miesto kultūros centre.
Į tuos šokius pakvietusi Kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė, paklausta, kurie iš folklorinių šokių yra skirti būtent šiai progai, tik nusišypso:
- Na, šie šokiai tik susieti su Pusiaužiemiu, kad jie nevyktų be progos. Viena, taip pavadinti šokiai labiau sudomina, o antra, per juos galima šiek tiek ir edukacinių elementų įvesti: priminti, kaip protėviai spėdavo orus, kokios buvusios apeigos, kodėl Pusiaužiemis senovėje toks svarbus buvo.
- Tai Pusiaužiemy senovėje nešokta?
- Nėra užfiksuota, kad šia proga buvo šokama, bet nėra užfiksuota – kad ir ne. Tačiau prisiminkime labai seną šventę Kumeliuko krikštynas, kuri kartais sutapdavo su Pusiaužiemiu, tai juk joms merginos priruošdavo vaišių ir pasikviesdavo vaikinus. Netikiu, kad jaunimas apsieidavo tada be šokių, nors tai tik mano nuomonė.
- Bet Kumeliuko krikštynos, sakote, ne visada sutapdavo su Pusiaužiemiu?
- Taip, nes Kumeliuko krikštynos susijusios su Mėnulio faze – jos vykdavo per trečiąją žiemos jaunatį. Kumeliukas, beje, mūsų protėviams kaip tik ir reikšdavo jauną mėnulį. Be to, su ta švente kažkiek, anot mitologijos tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo, siejasi ir senovės lietuvių tikėjimas, kad Gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliu, nes žalčiai (gyvatės) anuomet buvo labai sureikšminti.
Tačiau šįkart Pusiaužiemis tikrai ne per jaunatį, nors bet kuriuo atveju Pusiaužiemis ir Kumeliuko krikštynos buvo susiję su žiemos vidurio kalendoriniais papročiais.
- Vadinasi, tik Pusiaužiemis buvo švenčiamas visada tuo pačiu metu?
- Nepasakyčiau, kad Pusiaužiemis buvo šventė, nors mūsų protėviai turėdavo nemažai svarbių, išskirtinių dienų, kurios specialiai nebuvo švenčiamos (arba bent duomenų apie tai iki mūsų dienų neišliko), bet būdavo su tam tikromis apeigomis.
Štai ir Pusiaužiemio dieną buvo svarbu nedirbti daugumos darbų – neverpti, neausti, pančių nevyti... O tie darbo draudimai ir įrodo, kad vis dėlto diena turėjusi būti išskirtinė, apeiginė, o gal net šventinė. Pavyzdžiui, būtent Pusiaužiemio dieną reikėdavo būtinai pajudinti sode obelis – pradėti žadinti iš žiemos sąstingio, pabelsti į avilius tuo pačiu tikslu.
Dar labai svarbus buvo Pusiaužiemio dienos oras. Todėl sakydavo, kad būtent šią dieną barsukas, meška, ežys išlenda iš savo žiemos migių, pasižiūri į savo šešėlį ir grįžę į migį gulasi ant to paties šono (vadinasi, antroji žiemos pusė bus trumpa – greit prasidės pavasaris) arba ant kito (pavasaris būsiąs vėlyvas). Nors dėl šių gyvūnų elgesio yra painiavos: vienuose šaltiniuose rašoma taip, kituose – kitaip...
Viso to esmė – patiems stebėti Pusiaužiemio dienos orą, nes pirmoje dienos pusėje jis rodo, kokia buvo pirmoji žiemos pusė, o antroji – kokia bus likusi žiema. Tai jei popiet apsiniaukę, sninga, vėjuota – tai nelabai kokia toji likusi žiema, be to, didelis vėjas dar rodo, kad bus didelių nesutarimų tarp žmonių, jei sninga – prastas derlius, jei apsiniaukę – ilgai pavasario reikės laukti...
- O jūs ar stebite Pusiaužiemio dienos orus ir ar liaudiškos prognozės išsipildo?
- Stebiu, bet prognozės pildosi kaip kada... Orų spėjimai kartais visai nesipildo, o etnologai sako, kad dėl to kaltas žmonių kišimasis į gamtą, kai viskas suplakta, sumakaluota.
Beje, senovėje Pusiaužiemio dieną ūkininkai apsižiūrėdavo, ar užteks pašaro likusiai žiemos daliai, ar sėkmingai patys išgyvens iki pavasario. Nors aišku, jei pagal orą nuspėdavo ankstyvą pavasarį, tai vienaip įvertindavo savo išteklius, jei ne – tai susirūpindavo, iš kur prisidurti.
- Tai gal tądien buvo patiekiami ir kokie nors apeiginiai valgiai?
- Nors duomenų ir neišlikę, bet sprendžiant iš Kumeliuko krikštynų vaišės buvo svarbios. Svarbu buvo parengti stalą su patiekalais, kuriuos turėdavo pakrikštyti (dar vienas tos šventės pavadinimas – Krikštai) žalčiai, gyvenę namuose.
(Aš dar labai gerai atsimenu, kaip lankant pradines klases viena mergaitė iš Dzūkijos pasakodavo, kad jos močiutė namuose žalčius laiko ir juos pienu vaišina. Tada nei aš, nei kiti vaikai tuo netikėdavome – ką ji čia išsigalvoja, kokias čia pasakas kuria... Dabar aš jau tikiu tais pasakojimais.)
Laikydavo žmonės namuose žalčius kaip kokius katinus, tik jie turėjo žymiai didesnę reikšmę – žalčiai buvo laikomi dievų pasiuntiniais. Todėl žyniai ar turintys kažkokių šamaniškų galių žmonės žiemą juos iš miego žadindavo slaptoms apeigoms, kurių prasmės ir eigos jau niekas nebeprisimena.
O vadinamojo krikšto esmė buvo ta, kad žalčiai užšliaužtų ant stalo per drobules ir paragautų (o gal tik prisiliestų) visų sudėtų valgių – tai yra, pakrikštytų juos. Jei viską žalčiai pakrikštydavo, tai žmonės džiaugdavosi sulaukę didelio palaiminimo – metai bus geri, viskas seksis. O jei žalčių nepavykdavo prižadinti arba jei jie visų valgių nepakrikštydavo, tai buvo aišku, kad metai bus prasti, sunkūs...
- Dar vienas pusiaužiemio pavadinimas Kirmėlinė, ko gero, irgi susijęs su žalčiais?
- Taip, žmonės Dzūkijoje, o ir ne tik ten, paprastai žalčius ir gyvates vadina kirmėlėmis. Taip vadinami šie aukštesnieji ropliai, kurie laikomi dievų atstovais žemėje, žmonių ir dievų tarpininkais.
Pavyzdžiui, Gyvačių karalius yra labai svarbus sakmių personažas: jis ritinėja aukso karūną, keičia savo pavidalą - gali kitokiu gyviu pasiversti. Tai yra, nepaprasto gyvūno požymis, o ne šiaip buitiško, kasdieniško padaro – karvės, katino, šuns...
- O kokius valgius žalčiai galėjo krikštyti?
- Kumeliuko krikštynoms merginos gamindavo ypatingą patiekalą iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus - „kamukus“ ir maišydavo degtinę „arielką“ su medumi. Tada kviesdavosi bernus ir kartu visą naktį švęsdavo.
Manau, kad šie ir Kūčių vakarienei skirti patiekalai su aguonomis, su kanapėmis bei „arielka“ (seniau – gal alus) – visi, turintys svaiginančių savybių – buvo valgomi, geriami būtent švenčių metu, kad būtų lengviau bendrauti su dievais. Tie valgiai ir gėrimai nebuvo skirti kasdieniam stalui, pasisotinimui, o tik ypatingoms progoms, šventėms, apeigoms - bendravimui su dievais, kad šia nepaprasta proga būtų galima išprašyti kažkokių malonių.
- Įdomūs protėvių papročiai prie stalo...
- Nelabai kas pasikeitė ir dabar: mes tik apeigiškumą praradome, liko poreikis svaigintis švenčių metu. Nors seniau per Kūčias tam užtekdavo tik aguonų pieno, nes prieš tai tekdavo keturias savaites pasninkauti – valytis organizmą, kaip dabar vėl daro sveikuoliai.



