Lietuvoje norintiems mesti rūkyti pagalbos suteikiama per mažai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šiaulių miesto savivaldybė yra uždraudusi rūkyti viešose miesto erdvėse, tarp kurių Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaras, Prisikėlimo aikštė, skveras prie Savivaldybės ir t. t.
Draudimas galioja ir rūkantiems balkonuose. Jis taip pat buvo taikomas lauko kavinėse, tačiau pernai Šiaulių miesto valdžia nusprendė leisti bulvare esančioms kavinėms įkurti rūkymo zonas.
Nuo šių metų liepos pirmosios įsigaliojo daugiau ribojimų.
Taip pat nuo kitų metų rudens Lietuvos prekybos vietose pasirodys cigarečių pakeliai su kraupiais vaizdais, įspėjančiais apie rūkymo žalą sveikatai.
Tad kyla klausimas, ar Lietuvoje į tabako problemą žiūrima rimtai, ar tokie įstatymo pakeitimai tik nieko realiai nekeičiančios, kosmetinės priemonės? Plačiau apie tai „Šiaulių naujienoms“ papasakojo Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas psichoterapeutas dr. Aurelijus Veryga.

– Ar iš tiesų Lietuvoje rūkymo problema pernelyg nuvertinama?
– Su tabaku susijusios problemos, priešingai nei su alkoholinių gėrimų vartojimu, gana seniai sprendžiamos. Todėl matoma gerų poslinkių į priekį. Jei pažvelgtumėme į statistinius duomenis, pamatytumėme, kad suaugę vyrai rūko pusantro karto rečiau nei 2010 m. Net rūkančių vaikų (11 – 15 metų) kreivės leidžiasi į apačią. Vadinasi, rūkymo paplitimas pradeda mažėti.
Nepasakyčiau, kad Lietuvoje ši problema yra visiškai nematoma bei nuvertinama. Lietuva tabako kontrolės srityje nėra labai atsilikusi. Esame tarp tų šalių, kurios vienos pirmųjų priėmė įstatymus dėl pasyvaus rūkymo, draudimo rūkyti baruose, restoranuose.
Aišku, ne dėl savo didelio noro, bet Europos spaudžiami pakankamai greitai didinome akcizą tabako gaminiams. Tad yra tokių dalykų, kurie visai pozityvūs.
Tai po truputį sprendžiama problema, bet mano akimis, manau, būtų galima padaryti ženkliai daugiau. Yra priemonių, kurių mes dar nesiėmėme. Todėl dar yra kur stengtis.
Pavyzdžiui, reikėtų suteikti didesnę pagalbą norintiems mesti rūkyti. Arba specialiai pažymėti tabako gaminius, kad juos būtų galima lengviau atsekti nelegalioje rinkoje.

– Pagalbos norintiems mesti rūkyti nėra?
– Pagalbos suteikiama nedaug. Nelabai kas klausia žmonių, ar jie rūko, ar ne. Turime duomenis apklausų, kur suaugusių gyventojų buvo klausiama, ar jų gydytojas, ar kitas sveikatos specialistas patarė jiems mesti rūkyti.
Jauniausiai grupei (20 – 25 m.) mesti rūkyti būtų lengviausia, bet jie praktiškai tokių patarimų negauna. Mesti rūkyti labiausiai patariama žmonėms, kuriems yra 55 – 60 m. tuomet, kai jie pradeda mirti nuo infarkto, vėžio ir pan.
Supratimas apie rūkymą yra gana ribotas, neturime pagalbos metantiems rūkyti linijos, kai tuo tarpu kitose šalyse galima paskambinti ir tokią pagalbą gauti.
Be to, yra šalių, kuriose norintiems mesti rūkyti gydymas yra kompensuojamas. T. y. Šalys, suinteresuotos apmokėti gydymą, kad tik žmogus mestų rūkyti. Šioje srityje mes esame pakankamai atsilikęs kraštas.

– Kodėl vieniems pavyksta mesti rūkyti, kitiems – ne?
– Pirmiausia tai priklauso nuo žmogaus motyvacijos, ar jis iš tiesų nori mesti rūkyti, ar ne. Yra labai daug žmonių, kuriems mesti rūkyti reikia, bet jie visai to nenori. Pavyzdžiui, gydytojas liepia, nes atsirado sveikatos problemų. Arba aplinkiniai aplinkui bamba ir ragina mesti rūkyti.
Tuomet žmogus stengiasi mesti, bet visiškai to nenori, todėl jam mesti rūkyti būna labai sunku. Tuo tarpu jeigu žmogus apsisprendžia dėl asmeninių motyvų ir noro įrodyti pačiam sau, kad gali tai padaryti – tokiam sekasi visai neblogai.
Žmonėms priklausomybė išsivysto skirtingai. Daug ką lemia genetika. Pavyzdžiui, vieni žmonės būna labai fiziškai priklausomi nuo nikotino. Jiems metus rūkyti sutrinka miegas, pasidaro labai nervingi, jiems sunku susikaupti. Labai nori rūkyti.
Kiti žmonės sako, kad metus rūkyti jokių problemų nekilo: sugalvojo, išmetė cigaretes ir viskas. Būtent čia ir slypi paaiškinimas, kodėl rūkoriai skirtingai meta rūkyti ir kodėl jiems skirtingai sekasi.

– Ką daryti pirmiausia norint mesti rūkyti?
– Pirmiausia reikėtų nuspręsti, kada žmogus tai darys. Labai dažnai rūkoriai sako, kad nori mesti rūkyti ir kada nors tą padarys. Tačiau tas „kada nors“ niekada neateina, nes vis atrandamas koks nors pasiteisinimas: tai laiko nėra, tai kas nors trukdo ir pan.
Todėl žmogui pirmiausia rekomenduojama susiplanuoti datą. Rekomenduotina ne ilgesniam kaip mėnesio laikotarpiui. Jeigu planas bus nukeliamas ilgesniam laikotarpiui, motyvacija gali visai išnykti.
Vėliau labai svarbu pasiruošti mesti rūkyti. Aišku, tai keistai skamba. Žmonės, kurie niekada nerūkė, nelabai supranta, kaip čia reikia ruoštis. Jiems atrodo, kad meti ir viskas. Tačiau yra ne visai taip. Kaip rūkyti žmogus ruošiasi: perka cigaretes, žiebtuvėlį, rūpinasi, kur eis, kaip rūkys ir pan., taip ir metimui reikia pasiruošti.
Tai reiškia: pagalvoti, kokiomis aplinkybėmis dažniausiai rūko. Jeigu mano, kad rūko, nes tai mažina stresą, tuomet reikėtų pagalvoti, kaip stresą mažins, kai nerūkys.
Pirmą mėnesį metant rūkyti patartina nevartoti alkoholinių gėrimų. Labai dažnai žmonės sako, kad viskas buvo gerai, kol neišgėrė. Kai išgeria, nusprendžia surūkyti dar vieną cigaretę ir viskas baigiasi kaip visada. Todėl, kol atsiranda pradiniai įgūdžiai nerūkyti, kol susiformuoja tam tikri socialiniai dalykai, geriau alkoholio nevartoti. Vartojimas gali pakišti koją ir susilpninti motyvaciją.

– Ar galima mesti rūkyti savarankiškai, ar būtina kreiptis į specialistus?
– Pirmą bandymą, manau, bet kokiu atveju reikėtų žmogui padaryti pačiam be jokių specialistų. Žmogus turbūt pats sau negali pasakyti, yra stipriai ar nestipriai priklausomas. Kai kam pavyksta, kai kam – ne. Todėl verta tiesiog pabandyti. Žmonių, kurie patys nusprendžia sau įrodyti, kad gali tai padaryti, ne taip jau mažai. Daliai jų labai neblogai sekasi.
Tokiu atveju, jei mesti rūkyti nepavyksta, žmogus susiduria su labai rimtomis problemomis: pasidaro nervingi, sutrinka miegas ir pan., tuomet reikėtų kreiptis į specialistą.
Iš visų rūkorių labai stipriai priklausomų žmonių nėra daug. Tik nedideliam procentui rūkorių gali prireikti labai rimtos pagalbos: medikamentų, gydymo ir pan.
Daugumai žmonių labiau reikia psichologinės, socialinės pagalbos. Paaiškinimo, kaip elgtis, kaip spręsti iškilusias problemas metant rūkyti. Žinoma, kadangi tai yra priklausomybės liga, kartais žmogui tenka pagelbėti įvairiais medikamentais.

– Ar pritariate, kad už rūkymą viešoje vietoje reikėjo didinti baudas?
– Nežinau, ar baudos didinimas padarys labai didelę įtaką. Aišku, jeigu bauda visiškai simbolinė, mažesnė, nei kainuoja cigarečių pakelis, tai anokia čia bauda. Baudos dydis turėtų būti toks, kad atiduoti tuos pinigus būtų gaila.
Vargu ar žmogui kiltų jausmų ir emocijų, jeigu bauda būtų vienas euras. Tuomet niekas nekreiptų dėmesio, laisvai eurą atiduotų ir sakytų, kad visai čia ne bėda.
Bauda neturėtų būti ir per didelė. Tik jei ji bus proporcinga ir protinga, atbaidys nuo netinkamo elgesio. Kitu atveju baudos nepavyks išsireikalauti, nes žmogus negalės susimokėti. Tuomet žmonės liks nenubausti.
Kita vertus, viskas priklauso ir nuo to, kaip žmogus vertina viešąją tvarką. Ar jis tai suvokia kaip pažeidimą, ar apie tai kam nors praneša. Jeigu niekas į tai nekreips dėmesio, nieko ir nepakeisime. Juk prie kiekvieno taisykles pažeidžiančio asmens pareigūno nepristatysime ir visų neišgaudysime. Viskas turi būti proto ribose.