Lietuvos Respublikos švietimo strategijoje yra iškeltas tikslas, jog iki 2022-ųjų patyčių mūsų šalies mokyklose turėtų sumažėti du kartus. Pasvarstykime, kokiomis priemonėmis šio tikslo reikėtų siekti.

Aivaras PRANARAUSKAS
Mokyklos dažnai įgyvendina įvairias prevencines programas, tačiau ar to užtenka? Manau, kad galima pasiūlyti kitų idėjų, kurias įgyvendinusi mokykla galėtų pasiekti puikių patyčių sumažinimo rezultatų.
Bendradarbiaujant su organizacija „Gelbėkit vaikus“, Šiaulių miesto ir rajono mokyklose vesdamas projekto „Saugios mokyklos kūrimas per aktyvaus pilietiškumo skatinimą ir mokyklos bendruomenės įgalinimą“ mokymus apie patyčių prevenciją, dažnai girdžiu pasakymą, jog vaikai ateina iš „tokių šeimų“. Kai vaikas yra iš „tokios šeimos“, jis kabinėjasi prie bendraklasių, negerbia mokyklos taisyklių ir sunku čia kažką pakeisti. Jei šeimoje yra žema bendravimo kultūra, jei vaikas nesijaučia saugus ir mylimas, jis tuomet ir su bendraklasiais bendrauja grubiai.
Noriu pastebėti, kad lygiai taip pat problemas klasėje kelia ir kitų šeimų vaikai, jie nejaučia pagarbos mokytojui, yra nedrausmingi, neturi atsakomybės jausmo. Į kvietimą bendradarbiauti tėvai dažnai reaguoja pasyviai, nelabai aktyviai dalyvauja tėvų susirinkimuose, o ir į juos atėję, vietoj pagalbos mokytojui ar bendrų sprendimų paieškų, priekaištauja bei reiškia nepasitenkinimą, jog mokytojas nesusitvarko su jų vaiku.
Kartą viena mokytoja papasakojo istoriją, privertusią mane susimąstyti. „Perku prekybos centre ir matau, kaip jauna mama, nesenai pabaigusi mokyklą, vargsta su savo vaiku. Šis verkia, kažko nori, mama ji bara ir muša per užpakalį. Man, kaip pedagogei, kilo nepasitenkinimas, jog mama nežino, kaip su vaiku elgtis, ir kartu noras nueiti ir paaiškinti mamai, kaip reikia auklėti vaiką, kad tokių problemų nebūtų. Tačiau supratau – iš kur tai mamai žinoti, juk ji jauna, nedalyvavo jokiuose mokymuose, neskaitė jokių knygų. Tolimame ir mažame Lietuvos miestelyje nėra net knygyno, kur galėtum nusipirkti knygą apie vaikų auklėjimą. Tad iš kur mama gali išmokti auklėti vaiką?“
Vėliau taip augintas vaikas, su visais savo kaprizais ateis į mokyklą ir mama galės lengviau atsikvėpti. Ji dėl kaprizingo ir nekontroliuojamo vaiko galės kaltinti mokytojus. Tačiau kodėl mama nieko nežino? Juk ji dar prieš porą metų buvo mokinė, galbūt ji puikiai mokėjo matematiką, chemiją ar istoriją, tačiau mokykla jos neišmokė, kaip auklėti savo vaiką. Didžioji dalis mokytojų jau yra vyresnio amžiaus, turintys 30 ar daugiau metų darbo stažą. Tai reiškia, jog dabartinių „tokių šeimų“ tėvai buvo tų mokytojų mokiniai. Jei nedavėme tėvams žinių, kai jie buvo mokykloje, tai duokime žinių jiems dabar. Jei jie, turėdami daugiau žinių kitaip auklės vaikus, tada su tais vaikais bus daug lengviau dirbti mokykloje.
Kaip įtraukti tėvus, jei jie yra pasyvūs ir nenori dalyvauti vaikų auklėjimo procese mokykloje, sakysite. Ne kiekviena mokykla turi lėšų ir galimybių tėvus pakviesti į mokymus. Taip pat ir vien mokymų neužtenka, nes per keletą valandų po darbo nelabai daug pajėgsi išmokti. Tačiau kiekviena mokykla turi dalį lėšų, skirtų leidiniams bei knygoms įsigyti. Kodėl nenusipirkus bibliotekai kelis šimtus gerų knygų apie vaikų auklėjimą ir tų knygų nepaskolinus tėvams? Pirmiausia, perkant didesnį kiekį knygų bet kuri leidykla pritaikys reikšmingą nuolaidą. Antra, knyga gali tarnauti daug metų ir ją gali perskaityti keliasdešimt tėvų, o tai daug pigiau ir patogiau, negu tėvams organizuoti kokius nors mokymus.
Jau girdžiu komentarus, jog tėvai, gavę tą knygą tėvų susirinkimo metu, jos neskaitys. Tačiau iš kur mums žinoti, jei nepabandėme? Gerai, tarkime, knygą perskaitys tik trečdalis tėvų, tačiau tai bus žingsnis į priekį ar atgal? Aš manau, kad į priekį, nes trečdalis perskaičiusiųjų – tebūnie trečdalis – įgytas žinias pritaikys praktiškai. Bent su keliais mokiniais klasėje dirbti mokytojui jau bus lengviau. Visiški skeptikai pradės sakyti, jog tie tėvai, kuriems labiausiai reikėtų perskaityti vis tiek neskaitys, kas iš to, jog su keliais mokiniais bus lengviau ir pan. Taip, visiški skeptikai visada sugalvos, ką tik nori, kad tik nieko nereikėtų daryti. Dar didesni skeptikai teigs, jog tėvai tas knygas pames, išpurvins, suplėšys, tačiau bibliotekos susitvarko su mokiniais, tad tikrai galės susitvarkyti ir su tėvais. Mano nuomone, mokykla, investavusi į kelis šimtus gerų knygų apie auklėjimą, per metus ar dvejus gali jomis pasidalyti su visos mokyklos tėvais. Nesvarbu, jog tikriausiai kelis mėnesius ta knyga pas kažką gulės namie ant lentynos, bet gali būti, kad vieną vakarą ji bus paimta ir perskaityta.
Kita idėja yra skirta mokykloms, kurios turi galimybę tėvams organizuoti mokymus. Mokymus gali vesti kviestinis lektorius, mokyklos psichologas arba tarp pačių mokytojų galima rasti puikių specialistų, kurie norėtų ir galėtų su tėvais pasidalyti savo žiniomis. Daugelis mokyklų sėkmingai bendradarbiauja su pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis, kurios turi puikių specialistų.
Kitas iššūkis – kaip tėvus motyvuoti dalyvauti organizuojamuose mokymuose. Jei vaiką priimant į mokyklą nėra sutariama dėl esminių bendradarbiavimo klausimų, tada tikrai sunku tėvus kaip nors įpareigoti dalyvauti mokymuose. Tuo labiau, jog dažniausiai dalyvavimas yra savanoriškas. Tačiau jei mokykla, priimdama vaiką į mokyklą ir pasirašydama sutartį, joje patikslintų punktą apie tėvų dalyvavimą, kad pvz. tėvai turi pareigą kartą per metus tam tikrą valandų skaičių dalyvauti mokymuose. Tada tėvai jaustų gerokai didesnę atsakomybę. Jau dabar panašus punktas sutartyse yra, jis formuluojamas maždaug taip: „aktyviai dalyvauti tėvams skirtuose renginiuose ir susirinkimuose.“ Tačiau jis neįvardija tiksliai, kiek valandų tas dalyvavimas renginiuose turėtų trukti, taip pat galima būtų patikslinti, jog vienas iš renginių bus mokymai.
Mažesniuose Lietuvos miestuose mokykla dažnai yra vienintelė institucija, galinti kilstelėti tėvų sąmoningumą vaikų auklėjimo srityje. Mokykla greičiau tik inertiškai yra susikoncentravusi į mokinių lavinimą, o tėvų lavinti tarsi neprivalo. Tačiau, kaip ir minėjau anksčiau, tėvai buvo tos pačios mokyklos mokiniai. Suteikus tėvams kokybiškų žinių apie pozityvų vaikų auklėjimą, bendravimą ir kitus dalykus, mokytojams būtų daug lengviau dirbti su mokiniais. Kartu ir visa mokyklos bendruomenė jaustųsi daug saugiau bei jaukiau. Tad idėjos paprastos, bet svarbiausia, jog įgyvendinamos praktiškai.