Spalio 15-ąją minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena – taip siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su regėjimo negalia problemas, informuoti apie regos sutrikimo priežastis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Apie tai kalbamės su Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesoriumi habilituotu daktaru ir Šiaulių Petro Avižonio centro psichologu Vytautu Gudoniu.
- Minime Baltosios lazdelės dieną, bet neatrodo, kad Lietuvoje ji yra populiari. Kodėl?
- Taip, mažai neregių vaikšto su baltąja lazdele. Aš žinau tik vieną neregę - Edukologijos universiteto anglų ir prancūzų kalbų specialybės studentę ir mūsų auklėtinę, kuri su baltąja lazdele laksto po Vilnių. Bet tokių yra vienetai, nes daugelis turinčiųjų regėjimo negalią nepajėgia nugalėti erdvės baimės, o gal mes nemokame jų išmokyti naudotis lazdele.
Kartais išmoksta, bet įvyksta kažkoks incidentas. Pavyzdžiui, žmogų truputį užkliudė automobilis ar vos neužkliudė, ir viskas - neregys praranda pasitikėjimą savimi, atsiranda erdvės baimė ir jis pradeda važinėti taksi ar vaikščioti su palydovu.
- Tai kaip be lazdelės regintiems suprasti, kad šalia yra neregys ir kad reikia jam padėti?
- Nors manome, kad esame labai geri, tolerantiški, atjaučiantys žmonės, tačiau ne visai taip yra, dar dažnai turime, ko pasimokyti.
Kartą su studentais padarėme vieną eksperimentą: vieno neregio, turinčio aukštąjį išsilavinimą, paprašėme imituoti, kad su baltąja lazdele jis bando eiti perėja Stoties ir Tilžės gatvių sankryžoje, o kitoje perėjos pusėje stebėtojų būrelis žiūrėjo, kaip žmonės reaguoja į neregį.
Taigi neregys bando pereiti gatvę ir lyg nedrįsta, o mes žmones, kurie atkreipė dėmesį į jį ir praėjo pro šalį, kitapus gatvės sustabdome ir klausiame: o kas tas žmogus su balta lazdele. Atsako - neregys. Tada greitai antras klausimas: o ką jis ten nori daryti, atsakymas - turbūt nori pereiti gatvę. Trečias klausimas: o kodėl nepadėjote, ir žmogus tik mikt mikt.
Nepadėjo ne dėlto, kad jis negeras žmogus, ar todėl, kad skuba. Tikriausiai pamanė: gal kiti padės arba gal aš nemoku padėti.
O juk paprasčiausias dalykas paklausti: atsiprašau, ar jums padėti pereiti gatvę, ir jei atsakymas būtų teigiamas, net nereikia neregio pasikabinus vesti už parankės taip, kaip policininkas veda nusikaltėlį. Paprasčiausiai reikia priglausti alkūnę prie neregio alkūnės - jis pats įsikibs ir atsilikęs puse žingsnio perėją pereis.
Padedant net nereikia aiškinti: atsargiai, čia bortelis į apačią, atsargiai, čia bortelis į viršų, nes neregys ir taip jaus, kada mes nusileidžiame nuo bortelio, kada pakylame.
O pervedus per gatvę galima ir paklausti, į kurią pusę žmogus eina, ir visai nesunku reginčiajam paėjėti kartu, saugiai palydėti tą žmogų bent dalį kelio.
Tokio jautrumo mes dar stokojame, nors padėtis ir gerėja. O tam, manau, padeda integruotas ugdymas.
- Kaip integruotas ugdymas gali padaryti žmones tolerantiškesnius?
- Jei pašnekintume žmones, tai jie pasakytų, kad dabar atsirado daugiau negalią turinčių vaikų. Ne, daugiau jų neatsirado - jie tik išėjo iš specializuotų mokyklų į bendrojo lavinimo mokyklas. Tai mes paprasčiausiai jų daugiau matome.
Šis integracijos procesas mokyklose po truputį mus ir sužmogins, nes vaikai labai gerai priima negalią, kitokius vaikus. Reikia tik suaugusiam, darželio auklėtojai ar mokytojui tai pakoreguoti, paaiškinti, kad taip būna, - tiesiog vaiką pakreipti į reikiamą pusę.
O vaikai yra labai geranoriški – pats dirbdamas su sutrikusios regos vaikais matau, kaip greitai jie priima sunkesnę negalią turinčius vaikus. Tai suaugusieji turi įvairiausių stereotipų, tai jie baiminasi, taip elgtis ar kitaip. Vaikai neturi tokių baimių, jie natūraliai greitai priima kitokį.
Man atrodo, kai tėveliai sužino apie tuos negalią turinčiuosius iš savo vaikų, kurie įsitikinę, jog būti tolerantiškiems yra labai veiksminga pamoka suaugusiems.
Ateityje mes, kaip yra Vakarų Europos šalyse, matysime daugiau neįgaliųjų gatvėse, nes visuomenė kitaip reaguos į juos.
O kol kas ir moksliniai tyrimai rodo, kad mes dar neadekvačiai vertiname negalią turinčius žmones, dar negatyviai daugiau kaip pusė mūsų žmonių į juos – taip pat ir į neregius - žiūri. Kodėl taip yra, sunku pasakyti.
Matyt todėl, kad mažai juos pažįstame, nežinome jų potencinių galimybių. O jie baigia vidurines mokyklas pagal bendrojo lavinimo programas, stoja į universitetus, įgyja specialybes.
Tik kitas dalykas - o kas paskui. Juk vėl nuo to požiūrio priklauso, ar kokios įmonės vadovas priims į darbą pagalvojęs, kam jam problemos su neregiu, gal geriau priimti ką tik studijas baigusį regintį - jį bus galima pasiųsti kur - kad ir atnešti kavos.
- Sakote, kad negalią turinčių žmonių nedaugėja.
- Taip, vaikų su įvairiomis problemomis gimsta nuo 10 iki 15 procentų. Tai yra gana stabilus skaičius tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Kanadoje, tiek Vakarų Europoje. Ir ne daugiau jų yra pas mus.
Tai tik toks stereotipinis neteisingas įsitikinimas, kad daugėja tų vaikų.
Neregių nėra labai didelis procentas ir jis yra stabilus. Todėl mes jau neberuošiame aklųjų mokytojų. O pagerėjusi sveikatos priežiūra šiek tiek ir sumažina didelę regėjimo negalią - aklumą turinčiųjų skaičių. Petro Avižonio regos centre, jei vaikiukai yra su nedidele regos negalia, ištaisome žvairumą, ambliopiją, vadinamąją tinginio akį, kuri organinių pakitimų neturi, bet silpnai funkcionuoja.
Silpna rega yra arba paveldima, arba motinos įsčiose įvyksta kažkokie vaisiaus pokyčiai, o dalį regos problemų mes įgyjame. Įgyjame dėl nežinojimo.
Šiuolaikinė regos rykštė yra kompiuteriai. Tiek vaikai, tiek suaugę kai įlenda į tą erdvę, tai ir praranda laiko pojūtį – ir tai įdomu, ir tai, ir žiūrėk - jau ir valanda praėjo. O juk reikia kas pusę valandos daryti pertraukas, akims leisti pailsėti.
Paradoksas: mūsų vaikystėje buvo bausmė neišeiti į lauką, nepalakstyti, nepažaisti su vaikais, o dabar atvirkščiai – bausmė išeiti į lauką, atsitraukti nuo kompiuterio.
Ir štai jums to pavyzdys – spėkite, kuri nacija yra labiausiai akiniuota. Japonai, nes jie pirmieji pradėjo masiškai naudoti kompiuterines technologijas. Prisimenu savo viešnagę toje šalyje, kai dar ten nebuvo ypač daug kompiuterių ir kai dauguma suaugusių japonų po darbo bėgdavo praleisti savo laisvalaikio prie kompiuterinių žaidimų automatų.
Kenkia regai ir perkrautos mokyklų programos. Jei mūsų vienuoliktos klasės fizikos ir matematikos programa atitinka JAV matematikos ir fizikos antro kurso studijų programą, tai, matyt, yra per daug pakelta kartelė. Stebisi amerikiečiai ir kanadiečiai, kai pasakome, kad penktos klasės mokiniai įrodinėja teoremas – netiki: juk teoremas įrodinėja mokslininkai.
Dar viena problema yra ta, kad kolegos pedagogai sureikšmina savo dalyką: lituanistas - lietuvių kalbą, chemijos mokytojas - kaip be chemijos, matematikas - skaičiuoti nemokėsite...
Ir prie tos labai sunkios programos kiekvienas mokytojas dar truputį prideda. Štai lietuvių kalbos mokytoja šeštos klasės mokiniams per vasarą davė užduotį – perskaityti 36 knygas.
Tos knygos nebuvo su dideliais paveikslėliais ir vienu sakinuku puslapio apačioje, nes aš nepatingėjau nueiti į universiteto biblioteką sužinoti, kiek puslapių yra kiekvienoje knygoje. Paskui dviejų vidutiniškai besimokančių šeštokų paprašiau paskaityti, kad sužinočiau, kiek jie perskaito per minutę. Todėl nebuvo sunku suskaičiuoti, ar jie gali tas knygas perskaityti per vasarą. Pasirodo – gali. Bet turėtų skaityti po aštuonias valandas per dieną net ir šeštadieniais, sekmadieniais.
Negana to, dar mokytoja, norėdama patikrinti, ar tikrai vaikai perskaitė knygas, nurodė jiems parašyti kiekvienos knygos trumpą anotaciją.
Įsivaizduokite, jei šį sąrašą vaikas atsinešė į namus, o griežti tėvai pradėjo kontroliuoti, kad mokytojo nurodymus vykdytų, tai tas vaikas tikrai sugadins regą, nes jis nežino, koks turėtų būti apšvietimas, kada reikia daryti pertraukas.
Gerai dar, jei tas vaikas eina į kažkokius sportinius ar meno būrelius, tai jo akytės pasiilsi. Bet jei vaikas – moksliukas, tai jis, norėdamas gerai mokytis, lieka be laisvalaikio.
Štai dėl to ir turime didelių regos problemų. O juk akys toks svarbus organas - juo gauname nuo 80 iki 95 procentų informacijos. Todėl jas reikėtų tausoti. Nors mažėja aklųjų skaičius, tačiau mokyklose nuo pirmos iki dvyliktos klasės daugėja mokinių, turinčių susilpnėjusį regėjimą, o tai svarbus signalas ne tik patiems vaikams, bet ir tėvams, pedagogams bei švietimo politikams.

Profesorius V. Gudonis: „Šią Baltosios lazdelės dieną minime ypatingai, nes Lietuvos aklųjų švietimui sukanka 85 metai. Todėl šiandien Lietuvos Respublikos Seime vyksta konferencija „Lietuvos aklųjų švietimui – 85: švietimo prieinamumas ir kokybė – ar jie žengia drauge?“, taip pat Seime bus aptartas jau antrus metus su olandais vykdomas projektas „Aitvaras“: ankstyvoji pagalba vaikystėje ir inkliuzinis aklųjų ir silpnaregių ugdymas Lietuvoje.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.