Lietuvos švietimo sistemą nuolat drumsčiant neramumo vėjams branduolinės fizikos srityje pripažintas Šiaulių universiteto profesorius habilituotas daktaras Arvydas Juozapas Janavičius nusprendė prabilti apie pagrindines švietimo sistemos problemas. Pasak A. J. Janavičiaus, Lietuvai reikia nustoti vaizduoti, kad ji yra gražiausia šalis, į kurią visi trokšta važiuoti, atsisakyti Las Vegaso modelio, ir baigti tas begalines švietimo ir mokslo reformas, kurios stumia tiek Lietuvos vidurinį, tiek aukštąjį mokslą į aklavietę.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Ieva LIUBŠYTĖ

– Kokia švietimo sistema veikia Lietuvoje?
– Pati mūsų švietimo sistema pirmiausia yra nedemokratiška. Vis pasigirsta, kad formuojami tokie įstatymai Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad reikia apriboti teisę baigusiems vidurinę mokyklą stoti į aukštąsias mokyklas, įvedant tą vadinamąjį minimalų balą.
Pagal mūsų valstybės Konstituciją ir visus įstatymus bei remiantis sveiku protu ir netgi tarptautine teise, tai yra grubus žmogaus teisių pažeidimas. Žmogus, kuris baigė vidurinę mokyklą ir nesvarbu kokius egzaminus išlaikė, privalo turėti teisę stoti į bet kokią specialybę ir į bet kokią aukštąją mokyklą, jei jis turi pinigų užsimokėti už mokslą.
Buvo bandyta šitą nešvarų reikalą prasukti ir Latvijoje, tai ten sukilo rektoriai ir pasakė, kad jei pas juos ateina silpnesnių mokinių, tai jiems skiria papildomus kursus ir tegu studentai pas juos tik mokosi.
Antra, pavyzdžiui, mokestis už mokslą pas mus yra nerealus. Sakykim, Italijoje baigti techninius mokslus (aš pats skaičiau paskaitas Italijoje Modenos universitete ir žinau, kokia ten padėtis) kainuoja tik 1000 dolerių per metus, o Lietuvoje – 3000 dolerių, t. y. 7500 Lt. Be to, šis universitetas aprūpintas visa moderniausia technika, moderniausiomis programomis bei pačia geriausia aparatūra.
Už doktorantūrą Italijoje jau visiškai nereikia mokėti, nes pati Italijos vyriausybė stengiasi gabiausius žmones finansuoti, kad jie liktų dirbti jų šalyje. Tad visi ieško gabių žmonių, o pas mus žmogui, baigusiam doktorantūrą, kai yra nevystoma gamyba, susijusi su aukštosiomis technologijomis, lieka tik klajoti po visą Europą. Aš pats pažįstu tokių žmonių, kurie, baigę mokslus Lietuvoje, klajoja po pasaulį ieškodami kur pasidėti.
Atrodo, nerealu: žmogus buvo už didelius pinigus kažkam ruošiamas, o po to jis tampa nereikalingas ir niekam nerūpi, kur jis pasidės.
Keista, bet pas mus orientuojamasi tik į tai, kad Lietuva čia toks kažkoks tai gero klimato ir grožio rojus ir kad čia atvažiuoja užsieniečiai pažiūrėti gražių mūsų moterų ir linksmintis. Tačiau dabar yra taip, kad mūsų gražios moterys pačios po Londoną klajoja ir nelaukia, kol čia atvažiuos koks užsienietis.
Dar vienas dalykas, užsienį bakalaurus baigę žmonės turi stimulą baigti magistrantūrą, kadangi, praktiškai, bent jau JAV, jeigu žmogus baigia bakalaurą ir po to studijuoja magistrantūrą, tai jis jau žino, kad įsidarbinęs per mėnesį gaus 1000 dolerių didesnį atlyginimą. Todėl ten žmonės yra materialiai skatinami toliau mokytis ir kelti savo kvalifikaciją. Deja, pas mus to nėra. Mūsų aukštųjų mokyklų rektoriai pasyvūs, nesipriešina Švietimo ministerijos savivaliavimui.
Gal dėl to kaltas lietuviškas, vergiškas nuolankumas...
Tai pat juokingiausia, kad Lietuva, turėdama savo aukšto lygio profesorių, iš užsienio samdo visokių, sakykim, abejotinų ekspertų. Pavyzdžiui, į mūsų įstaigą atvažiuoja pensininkai iš užsienio, silpnai kalbantys angliškai, be abejo, pasamdyti ministerijos, tikrinti mūsų įstaigos. Tad mus tikrina žmonės, kurie jau patys tikrai nedirba jokio pedagoginio darbo, nes jiems apie 70–80 metų, o jų ataskaitos lemia mūsų Šiaulių universiteto likimą.

– Kokias dar problemas įžvelgiate?
– Man atrodo absurdiškas noras sutrumpinti bakalauro studijas iki 3 metų, kaip ir absurdiškas noras pailginti mokslo metus. Apskritai tai nesąmonė, nes užsieniečiai mokosi pagal visai kitas bakalauro programas. Sakykim, pas mus fizikai pirmame kurse ko tik nesimoko – ir ekonomikos, ir lietuvių kalbą pasikartoja ir dar krūvą kitų dalykų. Mūsų mokymo programos nėra siaurai specializuotos tam tikrai specialybei. Pavyzdžiui, Anglijoje yra labai aiškiai nusistovėjusios specialybės, todėl ten labai aiškiai žinoma, kam ruošiamas specialistas.
Anglijoje studijuojant matematiką orientuojamasi į siauresnę matematikos šaką, į siauresnes šakas orientuojamasi ir studijuojant specialybes. Tad iš tikrųjų ten besimokančiam studentui per tuos trejus metus visiškai pakanka laiko įsisavinti tą konkrečią šaką.
Pas mus, kadangi gamyba nesivysto ir neaišku, kokia toliau bus, yra reikalinga ruošti platesnio profilio žmogų, specialistą, kad jis galėtų persimokyti, persiorientuoti gavęs tą platesnį bazinį išsilavinimą.
Be to, man keistas ir dar vienas dalykas, tai mūsų pramonės ir verslo lyderių politika, kurie kalbėdami per televiziją, nori parodyti, kokie yra protingi ir moko Lietuvos aukštąsias mokyklas, kaip jos turėtų dirbti. Pabandytų mūsų verslininkai dirbti ir mokėti tokius atlyginimus, kokius moka, kitose išsivysčiusiose šalyse – Prancūzijoje ar Anglijoje, pabandytų jie parungtyniauti su užsienio verslininkais. Svarbiausia, kad jų pretenzijos aukštajam mokslui labai didelės, patarimai maždaug tokie, jog geriau eiti dirbti – kam jūs veržiatės į tuos universitetus. O juk natūralu – jauni žmonės galvoja, gal kol mokysis aukštosiose mokyklose ir įgis specialybes, per tą laiką Lietuvoje padidės atlyginimai.

– Kokia jūsų nuomonė apie vidurinį mokslą?
– Galima pažiūrėti, kaip buvo pradėtas griauti mokslas vidurinėse mokyklose. Aš pats tris kartus – 1995, 1996, 1997 metais Švietimo ir mokslo ministerijos kaip profesorius Joniškio rajono vidurinėse mokyklose buvau paskirtas vadovauti fizikos egzaminui.
Tai pirmas egzaminas buvo normalus. Uždavinius išsprendė visi mokytojai ir gabiausi mokiniai. Antraisiais metais jau mokiniai visų uždavinių neišsprendė, bet mokytojams dar pavyko. Trečiaisiais metais užduotis sunkiai pradėjo spręsti ir patys mokytojai.
Vadinasi, kad užuot užduotys mokiniams būtų derinamos su nusipelniusiais mokytojais, ekspertais, valdininkai ministerijoje patys sprendžia, kokio tipo turi būti egzaminas, ir taip palaipsniui vaikai buvo atbaidyti nuo tiksliųjų mokslų – fizikos, chemijos, matematikos.
Juokingiausia yra tai, kad Lietuvoje baigti vidurinę mokyklą mūsų kompiuterių amžiuje galima neišlaikius matematikos egzamino. Manau, kad net Afrikoje sunkiai galima baigti mokyklą neišlaikius matematikos egzamino.
Taip pat niekas taip nepadarė žalos vidurinėse mokyklose kaip profiliavimas. Realiai profiliuotis ir įgyti papildomas kvalifikacijas moksleiviai gali tik didžiuosiuose miestuose besimokydami visokiuose licėjuose ar privilegijuotose mokyklose. Dažniausiai tai yra pasiturinčių tėvų vaikai, kurie iš karto išvažiuoja mokytis į užsienį ir po to abejotina ar jie sugrįš į Lietuvą norėdami dirbti už minimalius atlyginimus.
Todėl faktiškai Lietuva tokius brangius specialistus, kaip, tarkim, medikus, ruošia kitoms užsienio valstybėms. Pas mus poliklinikose, kur gydytojai gauna labai mažus atlyginimus, greitai turbūt išvis nebeliks gydytojų, nes ten dabar dirbantiems dažniausiai daugiau nei 60 ar 70 metų.
Taip pat ir mokyklose vidutinis mokytojų amžius svyruoja nuo 50 iki 60 metų.
Man įdomu, ką darys mūsų valdžia, kai mokytojų apskritai nebeliks, nes paskutinieji bus išėję į pensiją. Be to, mokytojo profesija pas mus Lietuvoje padaryta visiškai nepatraukli nei finansiškai, nei socialinių garantijų atžvilgiu, nei visa kuo kitu.
Tad kur tuomet dėsis tie žmonės, kurie apskritai norės Lietuvoje baigti vidurinį mokslą. Matyt, važiuos į kaimynines šalis mokytis, kad pabaigtų gimnazijas, kaip buvo caro laikais.
Be to, kai yra kuriamos profiliuotos mokyklos, yra didinama socialinė atskirtis. Tačiau pagal genetiką, gabių vaikų skurdžiose šeimose gimsta tiek pat, kiek ir turtingose. Bet skurdžiose šeimose gimę vaikai, baigę tas prastesnes kaimų mokyklas, negali konkuruoti su „naujųjų lietuvių“ vaikais, baigusiais geras gimnazijas didmiesčiuose. Tad pas mus yra taip – Lietuvoje už mokslą moka skurdžiausių socialinių sluoksnių vaikai. O tie, kurie lengvai galėtų sumokėti už vaikų mokslą, užuot važinėję brangiais džipais ir hibridiniais automobiliais dažniausiai už jį nemoka.
Aš pats esu dirbęs su jaunimu, kuris atvyksta iš kaimų. Todėl galiu teigti, kad koks nors kaimietis jau antrajame kurse mokosi neblogiau nei miestietis, jam tik pirmaisiais metais sunkiau. Tikrai, labai daug gabių žmonių ateina iš paprastų kaimo mokyklų, nors jie iš karto neturi to labai gero pasiruošimo ir jų pažymių vidurkis nėra labai aukštas.
Tad vėl pasikartosiu, jog įstatymu į aukštąsias mokyklas įvesti minimalų stojimo balą, pažeidžiama
Lietuvos Konstitucija, pažeidžiama teisė rinktis profesiją.

„Metas baigti tas begalines švietimo ir mokslo reformas, kurios stumia tiek Lietuvos vidurinį, tiek aukštąjį mokslą į aklavietę“, – teigia A. J. Janavičius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.