Profesorius A. J. Janavičius: „Mano supratimu, Lietuvai reikalinga tokia atominė elektrinė, kaip amerikietiška ar prancūziška, toks sprendimas būtų ekonomiškai pagrįstas, nes Lietuva savo energetinių resursų neturi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Netylant diskusijoms dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto įgyvendinimo savo nuomonę apie susiklosčiusią energetikos padėtį Lietuvoje bei galimai laukiančią ateitį pasidalijo branduolinės fizikos srityje pripažintas Šiaulių universiteto profesorius habilituotas daktaras Arvydas Juozapas Janavičius.
Pasak profesoriaus, energetikos problemos yra pačios svarbiausios mūsų valstybės problemos. Nuo to, kaip jos bus sprendžiamos, priklausys visa mūsų gerovė – medicina, švietimas, pensijos bei emigracija.
– Kokios šiuo metu yra Lietuvos energetikos problemos?
– Pirmiausia Lietuvoje apsiribojama šūkavimais apie energetiką, užuot pasikvietus žmones, kurie yra tiesiogiai susiję su energetikos problemomis, tad dažniausiai apie energetiką šneka tas, kas netingi.
Galiu paminėti tokį vieną įdomų faktą. 2010 metais sausio 29 dieną iš viceministro Romo Švedo gavau atsakymą į savo jam parašytą laišką. Tada apie jokią „Hitachi“ kompaniją net kalbos nebuvo – tuometinis premjeras Andrius Kubilius buvo nuvykęs net į JAV, nes tuo metu sprendėsi, kokia bus atominės energijos strategija Lietuvoje.
Pirmiausia tuo laiku buvo pasiūlyta amerikiečių kompanija „Toshiba-Westinghouse“, kuri buvo pagaminusi kelis šimtus pasaulyje veikiančių reaktorių – sukūrusi naujosios kartos branduolinį reaktorių, kurio pavadinimas AP1000. Tad šitas reaktorius buvo pakankamai geras, kad jų užsisakytų Kinija, kurią mes visi turime gerbti, nes ji pagal gerbūvį mus pralenkė, o apie gamybą jau nė kalbos nėra – šiandienai Kinijoje atlyginimai yra geresni nei Lietuvoje. Tad jei kažkas svajoja iš Kinijos atsivežti darbininkų, dabar jau gali būti atvirkščiai – kinai gali pradėti galvoti, kaip pas juos dirbs atvažiavę lietuviai.
Taigi iš esmės tuo, kad mano pasiūlytas reaktorius, kurį ir pasirinko Kinija, buvo geras, viceministras nei kiek neabejojo ir man parašė laišką, kuriame teigė, jog reaktorius geras, jog viskas gerai, bet yra priimtas sprendimas (žinoma, neįvardijo, kas priėmė tą sprendimą) statyti reaktorių koncesijos būdu.
O ką tai reiškia koncesijos būdu? Tai reiškia – suteikti tam tikras privilegijas. Iškyla klausimas, ar tada kai Lietuvos teritorijoje yra statomas branduolinis reaktorius, gali būti kam nors suteiktos privilegijos? Saugumo klausimais jokių privilegijų būti negali, nes jeigu sprogs, tai išnešios plačias teritorijas – atominė elektrinė turi būti absoliučiai saugi.
Kitas dalykas – elektros kainų atžvilgiu Lietuva taip pat negali daryti nuolaidų, nes atominės elektrinės veikimo principas labai paprastas: jeigu atominėje elektrinėje pagaminta elektra yra tris kartus pigesnė negu paprastose elektrinėse, tuomet ją statyti apsimoka, nes trečdalio pinigų reikės jai uždaryti.
Tad ne veltui kinai ir stato mano pasiūlytus reaktorius. Šie reaktoriai yra absoliučiai saugūs, reklamuojasi tuo, kad jeigu ant tokios atominės nukristų boingas, ji galėtų dirbti ir toliau. Visi žinome, kaip amerikiečiai mėgsta reklamą, bet šita reklama aš beveik tikiu.
Be to, kadangi kuriant šiuos reaktorius yra pasinaudota amerikiečių karinėmis technologijomis, tai jie yra lengvai valdomi ir reikia nedidelio aptarnaujančio personalo, tad aptarnavimas yra pigus. Dar vienas dalykas: amerikiečiai, patikimi mūsų partneriai, sąjungininkai, visada mus aprūpintų reikalingu branduoliniu kuru ir už normalias kainas. Be to, mums būtų pravartu su Amerika užmegzti draugiškesnius, pramonei naudingus ryšius, galų gale – santykius su Amerikos bankais, kuriuose palūkanos visada mažesnės nei Europoje.
Tad kodėl šio reaktoriaus projekto Lietuvoje buvo atsakyta, mane stebina.
– Tai Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto įgyvendinimas kartu su japonų firma „Hitachi“ nėra geras sprendimas?
– Japonų firma „Hitachi“ tų reaktorių nėra pastačiusi daug. Aš tiksliai nežinau kiek, bet žinau, kad nedaug ir kad jie Japonijoje buvo nelabai sėkmingi – japonai turėjo labai didelių problemų su atomine energetika.
Be abejonės pasirinktas amerikietiškas reaktorius arba galų gale prancūziškas, nes Prancūzija pati turi pusę šimto sėkmingai veikiančių reaktorių, pasaulyje užsiima jų statyba ir turi patirties – eksploatavimo, gamybos srityse, Lietuvai būtų ekonomiškai naudingas.
Kodėl nuo mūsų atšoko lenkai, pamatę, kad mes pasirinkome„Hitachi“ variantą, o latviai mandagiai nuo mūsų šalinasi? To priežastis – jie netiki šito projekto ekonominiu naudingumu.
Mane labai liūdina tos nuolatinės kalbos, kad arba „Hitachi“ projektas, arba jokios atominės elektrinės.
Tai kas čia taip mirtinai suinteresuotas stumti neperspektyvų projektą? Kodėl mūsų tautai reikia rinktis ne patį geriausią atominės elektrinės variantą? Juk tai nėra smulkmena, kurią nusipirkai, vieną dieną panaudojai – prekė nepatiko ir išmetei į šiukšlių dėžę. Tokių projektų, apie kuriuos kalbame, neišmesi, nes tai apsprendžia valstybės vystymąsi dešimtmečiais.
Ar kada girdėjome, kad būtų pakviesti specialistai rimtiems pokalbiams iš Lietuvos energetikos instituto, kur tikrai yra gerų energetikos specialistų, habilituotų daktarų, profesorių, išmanančių tą konkrečią sritį? Tad tiesiog atkaklus „Hitachi“ projekto stūmimas kelia blogas nuojautas.
– Nepasitikima Lietuvos energetikos specialistais?
– Deja, pas mus nepasitikima mūsų specialistais, mokslininkais. Praktiškai nepatentuojami mūsų mokslininkų išradimai, nes neskiriamos tam lėšos.
Aš ir pats dabar laukiu, kada bus sugraibyta truputis pinigėlių, kad būtų užbaigtas mano ir Vilniaus universiteto fizikų išradimo patentavimas Europos patentų biure, kuriuo, labai gaila, Lietuva nesinaudoja. Šis išradimas leistų pagerinti saulės elementų, arba vadinamųjų saulės celių naudingumą, maždaug pusantro karto. O tai yra labai daug. Tad laukiame, kada tas išradimas bus galutinai įteisintas. Kol kas mes negauname jokio finansavimo, nors trys užsienio ekspertai Lietuvos agentūroje MITA šį mūsų projektą įvertino teigiamai. Prašėme 850 tūkstančių litų, bet pinigų mums niekas nedavė, nežiūrint į užsienio ekspertų rekomendacijas.
Dėl to liūdna ir keista, nes Lietuvoje fundamentalių išradimų yra daroma labai mažai ir tokios kalbos, kad kažkas rūpinasi aukštosiomis technologijomis, kad labai išgyvena dėl Lietuvos energetikos, tiesiog netenka prasmės.
Tad iškyla toks klausimas: ar įvykdžius visas mūsų energetinių projektų rekomendacijas Lietuvoje atpigs elektra, dujos, ar neatpigs? Jei neatpigs, mes būsime atsilikėliai Europoje, nes nesėkmingi energetiniai projektai kerta visą šalies ekonomiką. Pasižiūrėkime, kuo baigėsi gėdingas „trigalvio liūtuko“ projektas, kai galų gale mūsų vyriausybė net nepradėjo statyti atominės elektrinės, o kažkam padengė didžiulius nuostolius – ne valstybei, ne žmonėms, o į šį projektą įjungtiems verslininkams. Ir viskas dėl to, kad tas projektas iš karto buvo nevykęs – valdžia patikėjo atominės elektrinės projektą, nieko su atomine energetika bendro neturintiems žmonėms.
– O kaip sprendimas tiesti elektros jungtis, kad Lietuva bus integruota į visas – tiek Vakarų, tiek Šiaurės Europos – elektros jungtis?
– Keisčiausia, kad elektros jungtį tiesiame į Skandinavijos šalis, kur elektra pigiai pagaminama ir brangiai parduodama. Aš leidžiu sau abejoti, kiek tas kabelio tiesimas atsipirks Lietuvai ir apie tai kažkodėl yra įtartinai tylima – žmonės paliekami nežinioje.
Vienas dalykas, kai toks kabelis, tarkim, yra tarp Suomijos ir greta esančios Švedijos – tarp tų valstybių, kurios yra giminingos. O mes gi esame daugiau giminingi kitoms šalims – ne skandinavams. Tad aišku – skandinavai paprašys maksimalios kainos, nes kodėl turėtų daryti kažkokias nuolaidas.
Be to, man kelia įtarimą tai, kad jeigu, pavyzdžiui, kiltų konfliktinė situacija, tai tikriausiai būtų nesunku tokį kabelį ir nukirpti. Kokį saugumą gali duoti jūros dugnu nutiestas kabelis? Jeigu kas nors jį ir nukirptų, tai niekas nė nežinotų, kas tai padarė.
Manau, kad tokiais įvairiais projektais Lietuva tiesiog stengiasi kažką imituoti. Juk seniai buvo galima nutiesti elektros tiltą į Lenkiją, kur laidų nenukirpsi. Ir tai bendrų, kaimyninių valstybių sienos. Taip pat Lenkija pati turi energetikos šaltinius – dideles akmens anglies kasyklas, dideles akmens anglies atsargas. Tai kodėl iki šios dienos į Lenkiją nenutiestas tiltas, apie kurį visą laiką šnekama, bet beveik nieko nedaroma.
– Kokia ateitis laukia Lietuvos energetikos?
– Jeigu ir toliau bus vykdoma tokia programa, kai visą laiką šnekama apie „Hitachi“ elektrinę, tarytum kitų firmų nė nebūtų, tai ateitis nelabai gera. Mano supratimu, Lietuvai reikalinga tokia atominė elektrinė, kaip amerikietiška ar prancūziška, toks sprendimas būtų ekonomiškai pagrįstas, nes Lietuva savo energetinių resursų neturi.
Šiaip mūsų valstybė turtinga – turime geriamojo vandens, turime didžiulius geležies telkinius po Druskininkais ir visa kita. Tik gaila, kad lengva ranka švaistome visus savo gamtos turtus. Iš Lietuvos yra pusvelčiui išvežama mediena, statybinis akmuo dolomitas, taip pat prie Šiaulių kasamos durpės, iš kurių praktiškai Lietuva nieko negauna. O juk durpynai – didžiulis mūsų valstybės turtas. Skandinavų šalyse, kur vieni akmenys, norint ką nors užauginti reikia pirkti durpių.
Tad kodėl pas mus gamtos turtai naudojami neefektyviai? Kodėl, pavyzdžiui, ne Lietuvos baldų gamintojai gauna pirmumo teisę pasirinkti medieną, o vaizduojama, kad užsieniečiai, tarytum būtų Lietuvos pramonininkai, lygiomis teisėmis, kaip ir lietuviai, perka medieną? Kodėl neremiame Lietuvos baldų pramonės, neparemiame darbo vietų kūrimo?