Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Ponai ir ponios, turiu jums prastą naujieną, - išplėstiniame Miesto tarybos ir savivaldybės administracijos posėdyje kreipėsi į susirinkusiuosius N miesto meras Mikas Genys. - Pas mus atvyksta pats JAV prezidentas! Rytą iš lovos išvertė prezidentės skambutis, girdi, sukitės kaip norite, atsistokite ant ausų, bet kad Lietuvai gėdos nepadarytumėt! JAV prezidentas turi jaustis kaip namuose!”
„O ko ji pati nepriima? Raudonas kilimas, išrikiuota garbės sargyba, pučiamųjų orkestras?” - pasidomėjo administracijos direktorius Modulevičius, nujausdamas būsimus vargus.
„Prezidentas užsuks trumpam, grįždamas iš Irako, aplankęs ten tarnaujančius amerikiečius. Panūdo pasidomėti, kaip laikosi NATO lakūnai Lietuvoje ir tuo pačiu susitikti su miesto vadovais. Kokių bus pasiūlymų dėl svečio sutikimo?”
„Kokie čia pasiūlymai, jei neturime net už ką valyti gatves...” - burbtelėjo Modulevičius.
„Pats žinau, - pertraukė meras. - Todėl turime pasitelkti visuomenę, jaunuomenę, verslininkus, pensininkus, kad tik prezidentas Penthauzas Obama liktų patenkintas”.
„Ne „Penthauzas”, o „Barakas”, - pataisė kažkas iš susirinkusiųjų.
„Aš siūlau suorganizuoti gėjų paradą! - kreipėsi vicemerė Smetonienė. - Pamatys spalvotas jų vėliavas svečias ir pagalvos: „Gražu. Visai kai pas mus Amerikoje!”
„Kiaušinius nušals! - nusijuokė politikas Džasperas, pats svajojantis kada nors tapti meru. - O jei žygiuos su paltais, naudos nedaug”.
„Šiauliuose daug pid... gėjų nesurinksi. Gal „braliai” latviai ir estai galėtų pagelbėti? Girdėjau, jie tuo klausimu toli pažengė? - domėjosi meras. - Tegul atvažiuoja, pažygiuoja su visa atributika, o mes jau skolingi neliksim...”
„Konkurso šiukšlių išvežėjams neturime už ką paskelbti...” - priminė Modulevičius.
„Būtų labai gražu, jei Mansarda Obama matytų per limuzino langą gatvėmis vaikščiojančius ne vien baltuosius, bet ir juodaodžius, ir geltonodžius. Kaip Amerikoje. - tęsė meras. - Suprantate, lygios teisės ir visa kita. Geltonodžių radau: viešbutyje apsistojo turistai iš Uzbekijos, kurie už nedidelį atlygį sutiko paslampinėti po miestą. O jums, Modulevičiau, teks pakalbinti savo darbuotojas, kad nusidažytų veidus blakstienų tušu arba juodas pėdkelnes ant galvos užsimovusios pašmirinėtų gatvėmis - parsigabenti tikrus juodaodžius kur nors iš Ndžamenos būtų per brangu.”
„Manau, kad administracijos moteriškės neapsidžiaugs sužinojusios...” - pareiškė Modulevičius.
„Aš irgi daug ko nenoriu! - plykstelėjo meras Genys. - Algas gauna? Gauna. Tai tegul pasistengia atidirbti, o ne per dienas kavą siurbčioja ir žurnalus varto... Juk čia ne dėl manęs darote – dėl Lietuvos! Pažiūrės Veranda Obama per „Linkolno” langą, o praeiviai - vien baltieji! Kur tai matyta?! Taip kad rytoj Savivaldybė nedirba, o darbuotojas - į gatves! Tegul prasivėdina...”
„O ką veiks savivaldybės vyrai?” - pasidomėjo vicemerė Smetonienė.
„Neliks be darbo ir jie: dažys aptriušusius kioskus, šluos, valys sniegą, rinks rudenį nesurinktus lapus, parke pjaus žolę, barstys žvyru šaligatvius, lips į apšvietimo stulpus keisti perdegusių lempų... Per kadenciją visokių darbų prisikaupė. Yra puiki proga apsikuopti”, - patikino meras.
„Kaip dėl prostitučių? Mano galva, būtų labai gražu ir civilizuota, jei prezidento judėjimo maršrutu šen bei ten būriuotųsi ryškiai išsidažiusios, įžūliai apsirengusios bei apnuogintas kojas kilnojančios laisvo elgesio moterys. Galėtume pamokėti, jeigu spyriosis. Jas pamatęs svečias tikrai pasijustų esąs civilizacijoje”, - pasiūlė Džasperas.
„Į mane galite nežiūrėti – visas skyrių darbuotojas išsiuntėte vaidinti tamsiaodžių, - skubiai pareiškė Modulevičius. - O štai jūsų pavaduotojos, mere, iki šiol neįdarbintos...”
„Nė-už-ką!” - it kirviu nukirto Smetonienė.
„Gražu! Atėmę vaikų ir mokinių pusryčiams skirtus skatikus, juos mėtysime prostitutėms!” - niūriai pastebėjo Modulevičius.
„Prie to mes dar sugrįšime, - skubiai pažadėjo Mikas Genys. - Kokių dar bus pasiūlymų?“
„Reikėtų bent vienos krepšinio aikštelės. Amerikoje, mačiau filmą, jų visur pilna. Siūlyčiau pagrindinėje miesto aikštėje pastatyti du krepšinio stovus. Prezidento atvykimo dieną sporto mokyklos auklėtiniai tepamėto kamuolį”, - pasiūlė mero pavaduotoja Telyčienė.
„Gera mintis. Mansarda Obama apsidžiaugs matydamas, jog lietuviai, kaip ir jo tėvynainiai, irgi mėgsta krepšinį,“ - pritarė meras.
„Būtinas banko apiplėšimas, - atsistojo tarybos narys M. Jackus. - Pamatęs sprunkanti nusikaltėlį su maišu pinigų, policijos sirenas ir šūvius, svečias liktų didžiai pamalonintas, o grįžęs į Baltuosius rūmus papasakotų, jog Lietuvoje nusikalstamumas pasiekė tokį mastą, kad atvykęs pasijunti esąs tikrai vakarietiškame, demokratiškame krašte!”
„Idėja gera, - pritarė meras. - Pats ir užsiimk. Paklausinėk, gal kuri dramos studija sutiktų inscenizuoti banko apiplėšimą? O su policija aš pats viską suderinsiu”.
„Viskas gerai, bet Amerijoje dar būna pasikėsinimų į prezidentus, - generavo idėjas Smetonienė. - Reikėtų ir mums apie tai pagalvoti”. Jos klausantis, merui norėjosi visą gerkle suriaumoti: „Tylėk, moterie!!” Bet neleido etiketas. - „Siūlyčiau surengti pasikėsinimą: šauti į Prezidento automobilį, - tęsė vicemerė. - Žinoma, tuščiais šoviniais. Tuomet jis tikrai pasijustų kaip namuose... Mano uošvis turi medžioklinį šautuvą – galėtų paskolinti.”
„Pirmiausia, rask asilą, kuris to imtųsi. Antra, jei dėl išgąsčio Prezidentą ištiktų širdies smūgis, nė palaidoti neturėtume kur – naujų kapinių reikalas beviltiškai įstrigo, o laidoti senųjų kapinių patvory – nei šis, nei tas”, - balsu svarstė Modulevičius.
„Man ši mintis visai patinka, - trynė rankas meras. - Kaip ir Amerikoje, Lietuvoje šaudoma į prezidentus! Akimirksniu atsidurtume pirmuose pasaulio žiniasklaidos puslapiuose, apie mus išgirstų visi! Kas toliau? Kotedžui Obamai matant, „teroristą” areštuotų policija, nuvežtų į „durnyną”, o po mėnesio, kai viskas aprims, paleistų. Šiam vaidmeniui geriausiai tiktų dokumentų neturįs benamis: mėnesį pagyventų be rūpesčių, šilumoje, atsigautų. O čia jau ir pavasaris! Tiesą sakant, ir man pačiam atostogos būtų ne pro šalį. Juk tikrasis „durnynas” - šioje tvoros pusėje”...
***
Per užtamsintą limuzino stiklą prezidentas Obama tylėdamas stebėjo slenkančius jam nepažįstamo miesto vaizdus: visomis spalvomis marguliuojantį seksualinių mažumų paradą, gatvėse besibūriuojančias prostitutes, krepšinį žaidžiantį jaunimą, šaligatviais skubančius praeivius – baltuosius, geltonodžius ir tamsiaodžius, sprunkantį banko plėšiką ir jį besivejančius policininkus... „Nieko naujo pasaulyje, visur tas pats...” - galvojo Prezidentas. Staiga neperšaunamas lango stiklas pasipuošė šratų žymėmis, limuzinas sustojo, o jį patį prie grindų prispaudė asmens sargybiniai..
.
„Aš nekaltas, tai jie viską sugalvojo”, - jau kelintą kartą sriūbaudamas kartojo meras.
„Supūdysiu tave Guantaname!” - švokštė pro dantis Obama.
„Aš nežinojau!!! Tas senis, vicemerės uošvis, pamiršo iš vamzdžio išimti šovinį!” - raudojo bei klykė už parankių vedamas Mikas Genys. - Aš neka-a-altas!”
... Ir staiga pajuto mylimos žmonos prisilietimą. Jos plaukai palietė skruostą. Nakties košmarai ėmė sklaidytis...
„Tave ir vėl pažadino prostata?” - paklausė ji rūpestingai bei švelniai.
„Atsakyk at... atvirai, ar... ar... atvažiuos į Šiaulius Mansarda?” - vis dar krūpčiojo šio nebejauno vyro pečiai.
„Nusiramink. Pervargsti su ta rinkimine kampanija. Tau ne mansarda - stogas važiuoja... Nieko, tuoj rinkimai. Vos kelios dienos... Nebedaug. Pakentėk truputėlį, o tada ir vėl gyvenimas šypsosis išrinktiesiems”.
