Mykolas DEIKUS„Prašau jūsų, kurie esate arčiausiai savo krašto žmonių ir jų problemų, trumpos informacijos apie tai, kas, jūsų akimis, aktualiausia šiuo metu Šiaulių krašte“, - tokio turinio Prezidentės patarėjos žinutė prieš Dalios Grybauskaitės vizitą „įkrito“ į elektroninį paštą. Panašios žinutės pasiekė ir kitas vietinių leidinių redakcijas.
Nustebino ne klaidų skaičius, nesu U. Eco, neapsiverkiau dėl Prezidentės patarėjos neraštingumo – taip rašoma bobutei į kaimą Lietuvos provincijoje. Ne pirmas kartas. Tačiau pribloškė žinutės turinys. Pribloškė ne tai, kad patarėja pažadėjo leisti paklausinėti Prezidentės iš anksto atsiųstų klausimų. Įprasta Lietuvos ir Šiaulių padangėje. Tačiau sugraudino vaikiškas patarėjos nuoširdumas ir atvirumas.
Nuo kada Prezidentė taip nutolo nuo tautos, nuo žmonių ir jų problemų, kad patarėjai reikia žemintis prieš žurnalistus, pasitikėjimo reitinguose atsiliekančius mažne trisdešimčia nuošimčių? Ir dar pasitikėti „jų akimis“. Tai kokiuose kanceliarijos stalčiuose dulka kraštiečių laiškai – paskutinei instancijai, į kurią viltis deda aštuoniasdešimt procentų tautos?
Galime priminti vieną kitą. Net keli laiškai keliavo į Vilnių dėl mero Genadijaus Mikšio uošvių žemės, kurioje labai brangiai amžinojo poilsio atguls šiauliečiai. Prezidentūra skundą persiuntė Generalinei prokuratūrai, toji sugrąžino į Šiaulius, o Šiaulių prokurorai padarė tai, ką ir reikėjo – sukišo visus galus į vandenį ir užvertė bylą. Galime priminti ir Rėkyvos ežero bei draustinio gynėjų nusivylimą, kai skundas buvo sugrąžintas į Šiaulius, o vietiniai tyrėjai, ačiū bent už tai, tik kruopščiai surinko dokumentus ir pateikė rekomendacijas, į kurias Aplinkos ministerijos klerkai pažiūrėjo ne rimčiau kaip į perdirbtą popierių ritinėliuose.
Galime papasakoti apie pavojingų atliekų deginimo kaminus, nutaikytus į Šiaulius, nes, matyt, Šiaulių žemės nepriklauso aštuoniasdešimčiai procentų tautos, kuriai Prezidentūra arčiau kūno. Bet Prezidentė nekalta, kalta aplinka, ar ne?
Taip ir liko neaišku, kodėl vizitui pasirinkta Rėkyvos pagrindinė mokykla. Argumentas, kad šią mokyklą lanko penkiasdešimt procentų vaikų, kuriems priklauso nemokamas maitinimas, skamba kažkaip neaiškiai. Negi Prezidentūra ištaisė vaišes – duona ir žuvimi pamaitino visus alkanus Rėkyvos vaikus? Du trečdaliai kaimo mokyklas lankančių vaikų yra socialiai remtini – bedarbiai arba neįgalūs, tačiau duomenų apie tai tikriausiai neturėjo Šiaulių savivaldybė.
„Išeitų tikras feljetonas“, - atsiduso viena Savivaldybės tarnautoja, omenyje turėdama tai, kokiais prašymais užvertė ir kokios informacijos prieš vizitą pareikalavo patarėjai. Čia, brol, ne Prezidento Valdo Adamkaus apsilankymai, kai nuobodžiaujantys apsaugininkai su dar labiau apsnūdusiais šunėkais likus pusvalandžiui praeidavo koridoriumi „bombų“ ieškodami.
Per savaitę Šiaulių savivaldybės klerkai, kelininkai, žolininkai, šiukšlininkai už metus atlakstė ruošdami sceną Didžiajam vaidinimui. Kaip senais gerais LKP CK sekretoriaus Petro Griškevičiaus laikais, kai karštas asfaltas užvertė Žuvininkų gatvelės duobes, o dabartinėje P. Višinskio gatvėje sekretoriaus poilsiu pagerbtas namas per naktį nuo tarybinės liaudies atitvertas aukšta tvora.
Būtų klaidinga manyti, jog sovietinė „pakazucha“ ir begalinis noras įmantriausiais būdais sulysti be muilo ten, kur saulė neužšviečia, dingo amžiams kartu su Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymu ir geležinių sienų griūtimis. Praėjus porai metų po nepriklausomybės atkūrimo Šiauliuose „pakazucha“ it Sosnovskio barštis šaknis suleido Žemaitės gatvėje, kuria turėjo pravažiuoti profesorius Vytautas Landsbergis (žmogus gal iki šiol nežino, kaip dėl jo iš kailio nertasi). Jei ne Popiežiaus apsilankymas, Tilžės gatvėje tebestovėtų medinės, nutriušusios skelbimų „tumbos“, kokios sovietmečio laikus mieste primena – sulūžusios ir sukiužusios.
Sovietinės „pakazuchos“ vaisiai Šiauliuose suderėjo ir praėjus dvidešimčiai metų, kai gerą bet ne lietuvišką terminą pakeitė žodis „įvaizdis“, o dar tiksliau ir nelietuviškiau – iliuzija. Vargu ar pats miesto galva Genadijus Mikšys su svita suskatęs tvarkyti prezidentinį maršrutą suvokė, kam tai daro ir kokia bus nauda miestui, kad užlopys duobes vienoje gatvėje, o žolę nušienaus antroje. Kai visas miestas skęsta žolėse ir erkynuose, o šaligatviai ir gatvės primena bekelės trasas. Pučiami „pakazuchos“ burbulai ir yra burbulai: išasfaltuoti, nušienauti ar prasmingai sukirčiuoti ir suakcentuoti šventiniuose tekstuose.
Pakazucha, įvaizdis valdo.
