Premjerinį spektaklį „Blusyno paskojimai” pristatė (iš kairės) režisierius Antanas Gluskinas, aktoriai: Aurimas Žvinys, Viktorija Krivickaitė, Dalius Jančiauskas ir Inga Norkutė.Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Vakar senajame vandentiekio bokšte pristatyta naujausioji Šiaulių dramos teatro premjera - vienos dalies kreivos istorijos iš berniuko ir mergaitės gyvenimo pagal Gendručio Morkūno knygą „Blusyno pasakojimai”.
„Žmonėms nuo penkerių metų” skirto spektaklio režisierius Antanas Gluskinas, prieš dvejus metus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi” už Šiaulių dramos teatre pastatytą spektaklį Volker Ludwig „Bela, Bosas ir Bulis”, „Blusyno pasakojimuose” tęsia tą pačią temą - vienišų vaikų gyvenimas.
Keisti atsitiktinumai
„Blusyno pasakojimus” šiauliečiai jau turėjo pamatyti praėjusį sezoną, bet premjerą vis teko atidėti dėl daugybės įvairiausių atsitiktinumų, tapusių kliūtimis spektakliui patekti į sceną.
Pirmoji kliūtis - tragiška. Kai jaunasis režisierius Antanas Gluskinas pasirinko tik kelias istorijas iš knygos ir tai norėjo suderinti su autoriumi, G. Morkūnas jau gulėjo ligoninėje, bet dar prieš praėjusias Kalėdas sutiko pjesę aptarti. Tačiau prieš Naujuosius vienas iš žinomiausių lietuvių vaikų rašytojų Gendrutis Morkūnas mirė, nesulaukęs nė penkiasdešimties.
Kitos kliūtys gal ir nebuvo tokios tragiškos, bet irgi - rimtos: tai pinigų trūko, tai laiko, tai dar ko. O juk jau daugelis miesto lopšelių-darželių, pradinių mokyklų buvo užsisakiusios į „Blusyno pasakojimus” šimtus bilietų...
Galų gale tiek kartų atidėliotos premjeros visi šiauliečiai sulauks rugsėjo 5-ąją - sekmadienį.
Blogai - ir kai meilės per daug
Aktorius Aurimas Žvinys, dažnai vaidinantis įvairiuose vaikiškuose Šiaulių dramos teatro spektakliuose, „Blusyno pasakojimuose” atlieka dešimtmečio berniuko Gendručio vaidmenį - berniuko, kurį mama myli ir kuriuo rūpinasi be galo ir be krašto, bet kaip tik todėl vaikas jaučiasi vienišas.
Vieniša ir panašaus amžiaus mergaitė Milginta (režisierius jos vardą iššifruoja - „pasigendanti meilės”), nes jos niekas šeimoje nemyli. Mergaitę vaidina jauna aktorė Viktorija Krivickaitė, kuriai šis vaidmuo - debiutas vaikiškame spektaklyje.
Taigi du vieniši vaikai susitinka ir prasideda jų bendra istorija, kurioje, pasak šmaikščiosios aktorės Ingos Norkutės, kiti veikėjai tik sudaro karalių svitą. Todėl Inga Norkutė ir Dalius Jančiauskas spektaklyje atlieka po kelis nedidelius vaidmenis: klasiokų, tėvų, mokytojų, mokyklos direktoriaus...
Atviro teatro principai
Apskritai Antano Gluskino spektakliams yra būdingas vaidinimo vaidinime (comedia del arte, atviro teatro) principas, kai keli aktoriai kuria daug vaidmenų. „Tokios šio žaidimo taisyklės, - paaiškina Antanas Gluskinas, - vaikams itin priimtinos, nes pakeitus vieną detalę atsiranda jau kitas personažas. O tai atitinka vaikų norus ir dar labiau praplečių jų fantazijos ribas”.
Todėl ir spektaklyje yra tik du veikėjai su vardais - Gendrutis ir Milginta, o kiti yra bevardžiai.
Kadangi, pasak režisieriaus, teatras yra čia ir dabar, „Blusyno pasakojimuose” atspindima šiandiena, todėl kostiumus ir scenografiją sukūrė šiauliečiams iš „Belos, Boso ir Bulio” pažįstama teatro dailininkė Anželika Šulcaitė, jau ne pirmą kartą bendradarbiaujanti statant spektaklius vaikams su Antanu Gluskinu. Kaip ir kompozitorius Jonas Jurkūnas, „Blusyno pasakojimams” sukūręs muziką.
Vaikams - trumpa ir konkretu
Jauno režisieriaus biografijoje (nuo 2004-ųjų) „Blusyno pasakojimai” yra dešimtas vaikiškas spektaklis: jis labiausiai mėgsta statyti būtent tokius.
„Gal tam turi įtakos ir mano asmeninės savybės - aš ir pats toks, - sako Antanas Gluskinas. - Vaikiškus spektaklius statant negalima išeiti į lankas. Reikia susidaryti labai konkrečią viziją ir ją perteikti per trumpą laiką, nes mažasis žiūrovas viską supranta, jei viskas aišku ir ne per ilga”.
Todėl, ko gero, jauniesiems žiūrovams ir patinka šio režisieriaus pastatymai, ir matyt, premjerinio spektaklio pavadinimas „Blusyno istorijos” jiems nepasirodys nesuprantamas, kaip ir Gendručiui Morkūnui, parašiusiam: „Iš aukštai žmonės atrodo kaip blusos, kurios neranda sau vietos - šokinėja ir laksto iš vienos vietos į kitą. Žodžiu, tikras blusynas”.



