Filmo „La Colline des croix, l'âme d'un peuple (Kryžių kalnas, žmonių širdis)“ kūrėjai režisierius ir scenarijaus autorius O. Besse (dešinėje) ir operatorius L. Guinard Kryžių kalne.
V. Purono archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Liepos pabaigoje Kryžių kalne, Šiauliuose ir Vilniuje Prancūzijos katalikų televizijos „KTO TV“ užsakymu nufilmuotas dokumentinis filmas „La Colline des croix, l'âme d'un peuple (Kryžių kalnas, žmonių širdis)“ lapkričio 4-ąją pasirodė „YouTube“, o 14-ąją buvo pristatytas Bordo visuomenei.
Pasak filmo konsultanto šiauliečio dizainerio Viliaus Purono, filmo kūrybinės grupės, kurią sudarė „Mara Films“ režisierius Olivier Besse ir operatorius Laurent Guinard, darbas sulaukė puikios publikos reakcijos ir beveik tūkstančio peržiūrų elektroninėje erdvėje.

Metai pasiruošimui, filmavimui – 12 dienų
Filmas „Kryžių kalnas, žmonių širdis“, prancūzų kūrėjų pristatomas kaip dvasinė kelionė į „kryžių šalį“ Lietuvą, į jos tautos, žmonių širdis, prancūzų televizijos buvo sumanytas daugiau kaip prieš metus.
„Lygiai prieš metus – lapkričio 15 dieną – sulaukiau režisieriaus O. Besse laiško-kvietimo bendradarbiauti kuriant filmą apie Kryžių kalną, - pasakoja V. Puronas. - Todėl teko nemažai padirbėti vykdant Olivier prašymus surasti žmones, su kuriais būtų galima kalbėti apie muziką, jaunimą, Lietuvos, Šiaulių istoriją ir, žinoma, Kryžių kalną. Man, mažo miesto gyventojui, tai nebuvo per daug sudėtinga, nes pažįstu ir S. Vaičiulionį, ir K. Alminą, ir A. Griganavičių, ir V. Rimkų, ir kitus.“
Be to, pasak dizainerio, jam teko prancūzų kinematografininkams padėti išspręsti ir biurokratines problemas: kad filmavimas galėtų vykti legaliai, teko prašyti ir Šiaulių turizmo informavimo centro tarpininkavimo. Kai centras raštu pažadėjo, jog prisiima atsakomybę, kad filmavimas vyks pagal visus septynių Kryžiaus kalno „auklių“ nustatytus reglamentus, tam buvo duotas oficialus leidimas.
„Tada ir aš supratau, kad šiaip kokiam užsieniečiui ar atskridusiam ufonautui nėra šansų nei kryžių pastatyti, nei legaliai Kryžių kalno filmuoti, nes reikia žinoti, kur, kada kreiptis, kokius dokumentus gauti“, - dabar ironizuoja V. Puronas.
Tad kadangi parengiamasis darbas buvo planingai atliktas per maždaug metus, prancūzų kinematografininkams praktiškai užteko 12 dienų filmavimui ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir Kryžių kalne bei interviu su įdomiais šiauliečiais, o paskui užteko trijų mėnesių filmo montavimui, įgarsinimui, kad numatytu laiku „Kryžių kalnas, žmonių širdis“ būtų pristatytas žiūrovams.

Filme atsispindi prancūzų požiūris
Filmo kūrybinės grupės konsultanto V. Purono teigimu, ką ir kaip filmuoti – sprendė pats režisierius O. Besse ir operatorius L. Guinard, konsultanto uždavinys buvęs tik patariamasis. Tad šis filmas atspindi prancūzų kūrėjų požiūrį, supratimą, kas yra Kryžių kalnas, kas yra Lietuva ir kokie yra mūsų žmonės.
„Galima sakyti, kad filmas turi siužetą: Olivier atranda kompiuteryje Lietuvą ir Kryžių kalną, o paskui jį mano knyga apie Kryžių kalną pakviečia atvažiuoti į Lietuvą. Atvykęs į Vilnių su operatoriumi pirmiausia filmuoja jį ir staiga jų akimis pamatai, kokia nuostabi mūsų sostinė, jos architektūra, jos žmonės. O toliau judviejų kelionė į Šiaulius, į jų istoriją ir į Kryžių kalną. Domėjosi jie viskuo: ir privačių namų kvartalais Medelyne, ir „Geležine lape“, ir Salduvės piliakalniu, ir tremtimi, ir miniomis žmonių per tradicinius Kryžių kalno atlaidus. Visa tai ir yra pateikta šiame filme puikiai, profesionaliai, geranoriškai, civilizuotai, taip, kaip visa tai pamatė jie – Olivier ir Laurent, - sako V. Puronas. - Gal tik filme trupučiuką per daug man buvo dėmesio skirta. Tačiau tai buvo jų teisė.“
Apskritai dizaineris V. Puronas sako esąs labai patenkintas šiuo dokumentiniu filmu. Nors tai privertė susimąstyti, kodėl būtent profesionalūs kinematografininkai prancūzai turėjo sukurti filmą apie mūsų šventovę, nors atrodytų, kad lyg ir nemažai Kryžių kalną filmavo Lietuvos kino mėgėjai, nors jis rodytas televizijos reportažuose.
„Matau šiame filme labai gerą operatoriaus darbą, matau ir režisieriaus profesionalumą - autoriai gražiai parodė mūsų istoriją ir mūsų dvasingumo lygmenį, susidūrę su išskirtiniu procesu. Man gražu, kad filme mačiau daug šiauliečių veidų, kad mano kuklūs Šiauliai tampa jau pasauline vertybe, kurią mes kasdienybėje ne visada pastebime“, - sako V. Puronas.

V. Puronas: „Kiek žinau, dabar ruošiamasi šį filmą įgarsinti lietuviškai ir kitais metais jį parodyti Vilniuje ir Šiauliuose.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.