Šiauliai – Prancūzija 1:1. Rezultatas išsilygino, kai už siautėjusius virš miesto prancūzų lakūnus jų rinktinę nukišome į „Medžiotojų užeigą“ naktimis, po rungtynių klausytis traukinių dundesio.
Dun dun dun dun – še tau, Parkeri, už viražus virš Savivaldybės bokštelio, še tau - už užtrūkusias Kurtuvėnų ūkininkų karves, še tau - už sienomis lipančius psichiatrijos ligoninės klientus. Ar gerai išsimiegojote, kaip pailsėjote, kaip tamstytės kovinė dvasia, kaip metalinių garažiukų peizažas pro langą? Ak tai, sakote, savo žurnaliūgoms skundžiatės, kad Šiauliai nepatinka, miestas baisus, garažiukų stogai negražūs! O mes jiems alaus ir hotdogų kainas iki kosmoso užlaušime. Šmaukšt. Nagi, ar skanus lietuviškas alutis, ar gardžios sosiskos iš nagų ir ragų? Šekit!
Tonis nuo geležinkelio dundesio vartosi, o šeimynėlė Šiaulių valdininkės namuose parko ramybėje parpia, net Gilo griuvėsiai rezonuoja. Ne Bronkso rajonas, bet mūsų valdininkai irgi smarvės turi – prancūzams rafinuotai keršija.
Tačiau keršto dantį neilgai smailinome, prancūziška nemiga džiaugėmės. Netrukus santykis tapo 2:1 jau ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos nenaudai. Sako, per naktis narsieji mūsų padangės sargai viešbučio bare rymodavo. Bet tuščia tos barškančios galvos, kai „Miražai“ tokie greiti. Mūsų narsiai atakos lėktuvu vadinamas „Albatrosas“ pasirodė besąs šlapia perekšlė, kurią be šūvio nuo tvoros nukalė prancūzų gaidžiukas. Jam nieko, o mūsų kone vienintelis dar skraidantis kariuomenės pasididžiavimas krito veidu į Rėkyvos samanas. Giliai krito – ilgai ieškoti reikėjo. Ilgai ratus suko kitas mūsų pasididžiavimas – kelis kartus pensijos sulaukęs rusiškas sraigtasparnis. Kol Aukštelkės diedukas, grybus rinkdamas amžinatilsį „Albatrosą“ pelkėn prasmegusį surado.
Taigi šiaulietiškas Borodino mūšis su prancūzais baigėsi tuo, kad dabar latviai galės mus drąsiai užpulti su vieninteliu savo tanku, kai vėl jiems paskelbsime kokį kiaulių karą. Maskvos, tai yra Šiaulių, prancūzams neatidavėme, tačiau kontribucija už apibraižytą „Miražą“ dar sumokėsime. Kad susimokėtume, teks metalo laužui parduoti ir likusius pasididžiavimus, kurie it nupenėti kalakutai pūpso ant žemės – nebeskraido.
Nenusisekė mums tas karas su Prancūzija, oi nenusisekė. Maža to, kad karinės oro pajėgos liko be orlaivio, dargi už miesto antireklamą arti šimto tūkstančio litų sumokėjome. Tiek miesto valdžia nurašė mokesčių, kad bičiuliai prie geležinkelio pasistatytų viešbučio priestatą ir užsieniečiams padovanotų ne tik geležinkelio dundesį, bet ir surūdijusių metalinių garažų peizažą. Bet – norėjome kaip geriau. Ir, matyt, ilgai kūrybinę impotenciją slėpusi Teigiamo miesto įvaizdžio komisija taip gudriai sugalvojo, Purono skardinių skulptūrų užburta, miesto svečius į laužyną nukišti. Skirtingai nei panevėžiškiai, kurie lietuvių rinktinę kaimo turizmo sodyboje su Lietuvos kaimo ramybe apgyvendino.
Bet dėl visko Puronas kaltas. Tas žaltys pramaniūgas gerai protus susuko, kad neatsispyrė miesto išminčiai metalo garažų spindesiui. Apskritai, tai mūsų miesto išmintingosios galvos labiau užsieniečius myli nei gimtuosius šiauliečius. Tai išvydome ir krepšinio čempionato metu. Dar niekada Šiaulių bulvaras tiek šviesos naktimis nematė, kaip rungtynių savaitę. Švietė dieną, švietė naktį, kad nusišveitę svečiai tinkamą kampą rastų. Nes ir mūsų miesto mero Justino išinspektuotas vienintelis viešasis tualetas – mažas išganymas prie lietuviško alaus neįpratusioms pūslėms. Tiesa, tų pūslių vos viena kita pėsčiųjų gatve prašliauždavo, užtat patys dabar tamsumoje gyvensime. Elektrą tai išdeginome, o pinigėlių – špygą taukuotą. Čempionatas Šiauliuose baigėsi ir nėra ko čia naktimis slampinėti. Tūpt su vištomis ir tvarka bus, kaip sakė iš Prezidentūros išbombintas klasikas.
Nors sakoma, kad anksčiau laiko švęsti gimtadienį – ne tik prastas tonas, bet ir blogas ženklas, tačiau ko tik nepadarysime dėl tų mielų užsieniečių, kurie vieną kitą eurą užvežė. Miesto gimtadienis buvo atkeltas visa savaite anksčiau.
O visas miesto ir bulvaro papuošimas, pasirodo, irgi tik užsienio svečiams skirtas buvo. Vos tik baigėsi čempionato pogrupio kovos, šviesas – blakt užgesino, per papuošimus – šnai. Nėra čia ko džiaugtis miestiečiams – gyvenimas ir taip blogas, nes šiemet tai jau tikrai nuplauks ir šventiniai kalakutai, ir tryliktieji atlyginimai valdžios įstaigose. O sako, čia tai jau pati baisiausia žinia, kad ir atkatai per sunkmetį susitraukė.
Jėzau, kaip baisu! Geriau daugiau apie tai net nebetęsiu...
