Mykolas DEIKUS
Pragerti ar nepragerti Europos Sąjungos milijonus – štai kokia vos ne hamletiška dilema kilo Šiaulių miesto galvoms. O vyriausiasis Šiaulių savivaldybės šekspyras Genadijus Mikšys suskėlė geriausią visoje Lietuvoje anekdotą. Labiau graudų negu juokingą.
Gal prieš metus „baltuosiuose“ Šiaulių rūmuose su bokšteliu ir arabus rodančiu laikrodžiu pasigirdo rypavimai, girdi, stabdome visus „europinius“ projektus, nes Savivaldybė neturinti pinigėlių prisidėti. Krizė, kreditoriai ir kiti į juos panašūs nelabieji Savivaldybę prispaudė. Kaip parypaudavo, taip ašaros ir nudžiūdavo. Tačiau – tik iki pastarojo rudens, nes rypautojai darbo ėmėsi iš peties.
Tai, ką Savivaldybės rypautojų vadas, pasakorius Genadijus Mikšys viešai apreiškė pastarosiomis dienomis, kaip sakoma liaudyje, blaivus nesuprastų. O girtas – juo labiau. Meras, regis, kalbėjo būdamas blaivus ir sveiko proto apie tai, kad Europos Sąjungos milijonų Šiauliams, o tiksliau – atliekų perdirbimo gamyklai statyti, visiškai nereikia.
O kad Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 50 milijonų litų iš Europos Sąjungos fondų ne tik kad negautų, bet ir nespėtų paprašyti, „baltuosiuose rūmuose“ su bokšteliu operatyviai sukurptas planas. Ateinantį pirmadienį šaukiamas Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro valdybos posėdis. Posėdyje išsukiojamos Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus ir apskrities savivaldybių rankos ir kojos – valdyba priverčiama naikinti savo pačios leidimą teikti paraišką ES paramai gauti. Po kelių dienų šaukiamas dalininkų susirinkimas, kuriame Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro direktoriui Raimondui Jakučiui skiriamas papeikimas už „savivaliavimą“. Ir kaip kiekvienoje pasakoje – laiminga pabaiga: privatus investuotojas (pvz., bendrovė „Specializuotas transportas“) stato atliekų perdirbimo gamyklą ir kainų madas diktuoja visai apskričiai.
Taigi todėl Europos Sąjungos milijonų ir nereikia.
Tačiau – tai tik pirmoji anekdoto dalis. Toliau – bus dar linksmiau. Kadangi pinigų gamyklai statyti nebereikia, išleisime juos pagal gražiausias loterijose laimėjusių konteinerinių milijonierių tradicijas – praėsime, pragersime ir prauliavosime. Tai miesto valdžia Šiaulių gimtadienio metu ir padarė. Pragėrė, pravalgė ir kitaip išleido tris tūkstančius eurų (apie dešimt tūkstančių litų), kurie skirti iš ES fondų.
Išsiplėtojęs Savivaldybės Investicijų ir miesto plėtros skyrius nebespėja laiku pateikti paraiškas ES lėšoms gauti, laiku atsakinėti į raštus dėl paramos, maldauja pratęsti paraiškų pratęsimo terminus, naujų projektų rengti, nes Savivaldybės aparato užduotis - pasirodo, rengti investicijų į mero ir jo kviestinių svečių skilvius programą, pagal kurią ir gauta trijų tūkstančių eurų parama.
Taigi šios kadencijos miesto valdžia lengvai atsakė į hamletišką dilemą – pragerti ar nepragerti. Pragerti, prauliavoti. Ir – nesismulkinant. Perfrazuojant Šekspyrą, atsiduoda „pachmielu“ pagedusioje Šiaulių kunigaikštukų karalijoje.
