Zita KATKIENĖ

Dažnai susimąstome, kaip tapti geresniam, atsakingesniam, sąžiningesniam. Nedidelį atradimą padėjo padaryti miesto politiniai turistai, grįžę iš kelionės į Etten Leurą, Olandijos miestą, su kuriuo Šiaulius sieja dvidešimties metų draugystė.

 Kelionėje užfiksuoti pastebėjimai suteikė galimybę pamąstyti apie tai, kad ir nuo to, kokios formos pastate žmogus praleidžią dalį dienos, gali priklausyti jo charakterio savybės, įpročiai. 

 

Bene klaidžiausi mūsuose pastatai – lopšeliai-darželiai, mokyklos, gydymo įstaigos... Ten, kur klaidžiojančių turėtų kuo mažiau, nuo seno suprojektuota ir pastatyta taip, kad žmogui būtų kuo sunkiau surasti reikiamą klasę, reikiamą kabinetą... Reikia daug kartų pereiti koridoriais, lyg kokiais labirintais, kol pavyksta patekti į norimą patalpą.

 

Iš kelionės į Olandijos miestą grįžę politikai stebėjosi, kad ten mokyklų pastatai – visai kitokie. Apskritos mokyklos, apskriti pastatai su daugybe įėjimų. Net ir nežinodamas tikslaus įėjimo, patekęs į tokį pastatą visada ras reikiamą vietą – nepraeis jo, esančio už kampo, neaplenks, jei nepasuko vienu posūkiu arčiau ar toliau. Tad nereikės sugrįžti, ieškoti ar klaidžioti it galvą pametus. Ypač kai vėluojama, kai reikia skubėti.

 

Taip, akivaizdu, tausojami žmogaus nervai ir nesukuriama nereikalinga įtampa. Be to, olandai moka ir taupyti, nors šios šalies ekonomika – šešiolikta pasaulyje. Kai mažesniame nei  Lietuva plote gyvena per 17 milijonų gyventojų, reikia mokėti taupyti net ir žemės lopinėlį. Prieš ketverius metus lankantis Olandijoje nepamirštamą įspūdį paliko gyventojai, įsikūrę kanaluose plūduriuojančiuose laiveliuose. Nes ant žemės jau ne visiems vietos pakanka. Gidas pasakojo, kad čia jiems nereikia mokėti mokesčių... Tad ir gyvena, žinoma, tie, kurie neišgali mokėti. 

 

Turistas tiek daug nepamato ir nesužino apie šalį, kiek gali sužinoti į tarnybinę kelionę vykstantys politiniai turistai, kuriems parodoma ne tik pastato išorė, bet ir mokyklos vidus. Su nuostaba pasakoja apie tai, kad viename pastate įkuriama ne viena – trys, keturios mokyklos. To nauda   akivaizdi. Kelių mokyklų vaikai gali naudotis ta pačia žaidimų aikštele, tuo pačiu stadionu, aktų sale, biblioteka, tais pačiais muzikos instrumentais. Net sanitarinės zonos, tualetai, suprojektuoti taip, kad į juos galėtų patekti kelių skirtingų grupių vaikai.  

 

Beje, olandai šiauliečiams pasakojo ir tai, kad jie be gailesčio nugriauna seną pastatą, jei jis yra neekonomiškas, ir pastato naują. Nes taip – taupiau.

Mums sunku suprasti tai, kad griauti, vadinasi, taupyti. Mes geriau remontuojame vieną didžiulį pastatą, paskui – kitą. Ir abu vėliau bus pustuščiai, nes vaikų mieste tikrai nedaugėja. Olandai, matyt, nugriautų jau griūvančią Šventupio mokyklą ir toje vietoje pastatytų apvalų pastatą, kuriame sutilptų bent jau keturios-penkios pietinio rajono mokyklos ir dalis lopšelių-darželių. O kodėl ne – vietos tikrai ten yra. O kai pastatas keliamas į viršų – ne į plotį, tai dangus dar tikrai toli...

 

Tačiau svarbiausia tai, kad į vieną vietą būtų suneštos visos knygos, kurių taip stinga bibliotekose. Vienoje vietoje būtų sukaupti visi muzikos instrumentai, kurių taip stinga mokyklose. Dažnai jokio instrumentinio kolektyvo nepajėgia suburti muzikos mokytojas tik dėl to, kad stinga vienų instrumentų, nors kitų ir turi. Tačiau tų, kurių vieni neturi, turi kiti. Bet ir vieni, ir kiti negali jais naudotis, nes turi nepakankamai. Taip ir dūlija brangūs ir vertingi instrumentai, nes neįprasta jais pasidalyti. Jei būtų vienoje vietoje, tai ir priklausytų visiems.

 

Stebino tai, kad maitinimo įstaigų – nei valgyklų, nei virtuvių Etten-Leuro mokyklose nėra. Ir mums atrodo blogai, kad vaikas mokykloje nepavalgo karšto maisto, negauna sriubos. Mažieji olandai valgo tai, ką įdeda tėveliai. Ir niekam nekeista, kad mokytojų kambaryje įrengtas bufetas, kuriame yra ir kavinukai, ir arbatinukai, ir puodeliai. Tik maistas – pačių iš namų atsineštas. Tie tėveliai, kurie neįdeda sumuštinių, vaiką pietų metu pasiima iš mokyklos ir pavalgydina.

 

Taip, matyt, įmanoma tik tada, kai visi žino, kad nebus klasėje nė vieno vaiko, kuris ateis be savo lauknešėlio, kai supranta, kad išlaikyti mokykloje ne tik virėjas ir kepėjas, bet ir labai brangią virtuvės įrangą – neekonomiška. 

 

Tik ne pas mus, kur mokyklos direktorius visomis išgalėmis kovoja, kad tik išliktų mokykloje valgykla. Ir jis teisus tvirtindamas, kad jei nebus valgyklos, dažnas vaikas liks ne tik be pusryčių, bet ir be duonos kąsnio visą pusdienį. O gal ir ilgiau. Socialiai remtinų moksleivių skaičius mokyklose dar nemažėja. Akivaizdu, jog dažnam tėveliai nesugebėtų kiekvieną rytą įvynioti sumuštinio su dešra ar sūriu, agurko griežinėliu ar pomidoru. 

 

Tačiau yra ir kita medalio pusė: mokyklos valgykla - vienintelė galimybė kasdien pirkti produktus, kurie, kas nežino, tikrai ne visi keliauja į puodą ir keptuvę bei mokinio lėkštę. Jų turi pakakti ir virėjai, ir vedėja... Pirkti pigesnius produktus, gaminti mažesnes porcijas – tai vis tos gudrybės, be kurių negyvena tie, kurių rankose – galimybė maitinti vaikus ne tik už tėvelių, bet ir už valstybės pinigėlius... 

 

...nes mūsų mokykloje – pernelyg daug kampų ir posūkių bei kitų labirintų, kuriuose galima ne tik pasiklysti, bet ir pasislėpti drauge su tamsiomis mintimis ir piktais kėslais. Ar būtų kitaip, jei būtų pastatytas apskritas mokyklos pastatas? Eidamas ratu žmogus ne tik lengviau randa savo vietą. Einantis ratu - labiau matomas,  nesislapsto už kampų ir posūkių. Taip ir mintys, ir planai skaidrėja, o galimybių dalytis, padėti mažesniam ir silpnesniam – daugėja.