Romualdas BALIUTAVIČIUS
Susidomėjimas politika ir politikavimu auga. Verslininkai ir dainoriai, inteligentai, ubagų karaliai ir šiaip visokie svieto perėjūnai metę savo „kromelius“ pasineria į visiškai naujus jiems vandenis - politiką. Reiškinio mąstai tokie dideli, kad nori nenori tenka kalbėti apie epidemiją.
Neperdėsime sakydami, kad politikavimas yra virusinės kilmės susirgimas... Anot jo, dažnas nešiojasi užkratą visą gyvenimą, kuris pasireiškia tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Tai gali būti troškimas praturtėti, įprotis nieko neveikti ir pan. Ligą gali išprovokuoti kad ir noras padėti savo uošvei „prisijungti” nedidelę nuosavybę, pavyzdžiui, kaimyno tvartuką...
Jau pastebėti ir kai kurie dėsningumai: susirgimų skaičius 100 tūkst. gyventojų išauga likus mažiau kaip metams iki rinkimų, o epidemijos pikas ima slūgti iškart po jų.
Šnekama, jog politikavimo „briedą“ sėkmingai gydo rėkyviškė žolininkė ir ekstrasensė Meilė Zelionkė, kuri savo talentą atrado šluotražiu apvanojusi po vidurnakčio iš pensininkų piketo grįžusį vyrą. Po to anas apie jokias „politikas“ nė girdėti nebenori.
Nuo tada politikavimui gydyti naudoja beržo vyteles. Tiesiog liepia pacientui klauptis, nusimauti kelnes ir įkrečia kelias dešimtis kirčių, mirkydama vyteles į teigiamai įkrautą pasūdytą vandenį, kol sėdimoji nepradeda kraujuoti arba pacientas nepradeda rėkti visa gerkle. Sunkesniais atvejais gydymo seansą tenka pakartoti, mat turi būti gerai išvalytas analinis kanalas ir netrukdyti iš kosmoso trykštančiai pozityviai energijai. Kalbama, jog artimųjų spiriami, ekstrasensės paslaugomis jau pasinaudojo kelios dešimtys vietinių ir per tuziną šalies politikų...
Viruso nešiotojas gali muštis į krūtinę ir prisiekinėti nekenčiąs politikos, pasakoti anekdotus, netgi kurti televizijos humoro laidas, dainuoti pajuokiančias dažnutes, ir t. t. O kitą rytą, lyg niekur nieko, pareikšti norą dalyvauti rinkimuose... Arba iki tol politika nesidomėjęs žmogus vis dažniau pavarto spaudą, ima žiūrėti politinių realijų laidas, o kitas dar ir pakomentuoja, jog galėtų visa tai padaryti geriau, greičiau, pigiau ar efektyviau...
Susirgimui progresuojant ligoniui darosi vis sunkiau adekvačiai vertinti supančią tikrovę. Pavyzdžiui, imama tvirtinti, kad jam teko nelengva dalia gelbėti pasaulį arba valstybę, įsivaizduoja esąs mažai kam žinomas mesijas, kurio pašaukimo kiti kol kas nesupranta.
Labai dažnai sergantieji bando įtikinti kitus, kad tik jie vieni žino, kaip reikia teisingai gyventi. Pretenzijas lydi maksimalistiniai pareiškimai kaip antai: „Aš žinau, ko jums reikia!” arba „Žmogus - visų svarbiausia!” Pasigavusieji virusą praranda orientaciją laike, ir gali ištisas dienas, pamiršę miegą bei kitas natūralias reikmes, kalbėti, ginčytis, politikuoti, ieškoti tariamų priešų, ir t. t.
Reikia atminti, kad turite reikalų su ligoniu, kuris nepajėgus adekvačiai priimti to, kas vyksta aplink. Jokiu būdu nereikėtų leistis į ginčus ar diskusijas bandant įrodyti jo neteisumą. Tai gali tik išprovokuoti ligos paūmėjimą. Tinka ramūs užsiėmimai, pavyzdžiui, meksikietiškų serialų žiūrėjimas. Sveiką, protaujantį žmogų tai užmigdo per 5-10 minučių, tačiau sergant paprastuoju politikavimu, vienos serijos gali ir neužtekti, kadangi ligonio psichika būna labai įaudrinta. Jeigu išgyvena dėl pralaimėjimo rinkimuose arba kad nepateko į koaliciją, paguoskite, jog kitą kartą viskas bus kitaip... Retsykiais galite šūksniais išreikšti savo pritarimą išsakomoms idėjoms bei susižavėjimą juo pačiu kaip išskirtine asmenybe. Taip pat labai sveika besiklausant ligonio šnekų kartkartėmis entuziastingai paploti arba surengti ovacijas. Nes politikavimo karštinė – neišgydoma.
