Zita KATKIENĖ

Skaičiai iki skausmo kartojasi - rugpjūčio 13-osios rytą netoli Lieporių gimnazijos nužudyta 36-erių metų Ingrida Lazdauskienė. Vasario 13-osios naktį, netoli Lieporių gimnazijos, tik kitoje Lieporių gatvės pusėje esančiame Gvazdikų take, iš 10-ojo namo aukšto iškrito 36-erių metų vyras Romas. Šiaulių policininkai išsiaiškino daugiau - šiuos du žmones sieja ne tik ta pati žūties diena ir ne tik tas pats amžius. Romas (pavardė redakcijai žinoma) po mirties apkaltintas  kraupiu Ingridos Lazdauskienės nužudymu. Netikėtai išgirdę šią žinią žuvusiojo artimieji patyrė šoką - jie iki šiol negali patikėti tuo, kad tai - tiesa, nes yra įsitikinę, kad Romas taip pasielgti, o ypač paslėpti tokio kraupaus nusikaltimo ir neišsiduoti, negalėjęs.

Net ir visko matę teismo medicinos ekspertai, anot artimųjų, stebėjosi, kad tokio žiauraus nužudymo neteko matyti. Lyg akmeniu būtų suskaldytas moters veidas. Dar laidotuvių metu nužudytosios vyras Nerijus Lazdauskas sakė, kad veidą reikėjo sudėlioti tarsi iš lego kaladėlių. Kyla klausimas, kam galėjo reikėti, kad nužudytosios veidas būtų neatpažįstamas? Tačiau dar daugiau klausimų sukelia toks žiaurus nusikaltėlio elegesys, nes sumaitotas ir sudaužytas visas moters kūnas, išsukinėtos rankos, sąnariai.

Ingridos brolis Andrius Adamkevičius buvo tas žmogus, kuris pirmas pamatė nužudytos sesers palaikus, pakištus po Lieporių pradinę mokyklą juosiančia gyvatvore. Ir ilgai negalėjo atsitokėti, nes pamatytas vaizdas pribloškė. Ingridos vyras Nerijus Lazdauskas ne kartą piktinosi, kad už nieką - šitoks žiaurumas.

Kai įvyko skaudi nelaimė, artimieji prisiminė, kaip Ingrida ne kartą guodėsi, jog bijo eiti į darbą neapšviestu keliu iki Tilžės gatvėje esančios autobusų stotelės. Jei galėtų važiuoti iš S. Dariaus ir S. Girėno gatvės esančios stotelės,  tik kiemą ir tereikėtų pereiti. Kitoje gatvės pusėje sustoja maršrutinis miesto autobusas. Tačiau  čia pirmasis rytinis autobusas atvažiuoja tik apie pusę šešių - jai išvažiuoti reikia anksčiau.

Beveik penkerius metus Ingrida Lazdauskienė dirbo valytoja AB „Šiaulių energija”. Tad tiek laiko ir vaikščiojo pėstute. Prasidėjus krizei  gatvių apšvietimas buvo išjungtas, todėl moteris ne kartą sakė, jog bijo eiti viena  tamsiomis gatvėmis. Pasakojo ir apie tai, kad einančią persekioja nedidelio ūgio, galvą gobtuvu užsidengęs vyras. Tuomet moterį į darbą ėmė lydėti ir vyras, ir sūnus. Nerijus tą rytą, kai lydėjo žmoną, nieko įtartino nepastebėjo.

Kai mamą į autobusų  stotelę lydėjo sūnus Armandas, tas pats žmogus vaikščiojo kieme. Vėliau paaiškėjo, jog tai - 48-erių metų namo kaimynas Vytautas Čižliauskas. Žmogų netrukus po kraupios žmogžudystės suėmė policija, mėnesį laikė už grotų, tardė, atliko DNR tyrimą, tyrė melo detektoriumi, tačiau įtarimai nebuvo patvirtinti ir žmogus išleistas namo. Žmogžudžio buvo toliau ieškoma.

Kriminalistai buvo sulaikę  dar vieną įtariamąjį, tačiau ir šį kartą įtarimai buvo atmesti. Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės specialistai, policijos prašymu, buvo sudarę agresyvių ligonių, nešiojančių akinius, sąrašą. Tačiau nė vienas iš šio sąrašo nepateko į įtariamųjų ratą, kuriame  pabuvojo dažnas Lieporių mikrorajone gyvenantis įtartinas asmuo, kiekvienas į miestą atklydęs benamis.

Pats gyvenimas - genialiausias režisierius, sukurpė šios žmogžudystės atomazgą. Lyg kino scenarijaus siužetas: iš dvylikaukščio namo dešimtojo aukšto balkono iškrenta žmogus. Artimieji sunerimę - iš Psichiatrijos ligoninės prieš dieną grįžęs artimasis negalėjo prieš save pakelti rankos. Galėjo jį kažkas išstumti iš balkono. Šį įtarimą sukėlė ir tai, jog buvo praviros gretimos balkono durys, kurios paprastai būna užrakintos. Žmonės nesikreipė į policiją, bet vylėsi, kad bus išaiškinta 36-erių metų sūnaus, brolio ir dėdės žūties priežastis.

Po keturių savaičių  artimieji paminėjo mirties „keturnedėlį“ ir kiek apsiramino - gal ir pats iš balkono iškrito. Tėvas Stasys prisimena, jog Romas turėjo keistą smalsumą - pasilenkęs pro balkoną žiūrėti, kas vyksta gatvėje, kur kas eina ar važiuoja. „Gal ir šį kartą kažką pamatė ir persivertė pažiūrėti?” - „Šiaulių naujienoms” kalbėjo tėvas, priblokštas žinios, kad prieš mėnesį žuvęs sūnus apkaltintas tokia kraupia žmogžudyste.

Nei tėvas, nei kiti Romo artimieji netiki, kad taip galėjo nutikti, nes agresyvus niekada nebuvęs.

Romas užaugo drauge su dviem seserimis. Gimė Aukštelkėje (Šiaulių raj.), bet Šiauliuose užaugęs nuo pat lopšelio-darželio, kurį jau lankė Šiauliuose. Mokytis teko anuometinėje 13-oje vidurinėje mokykloje. Baigęs 9 klases įstojo į 2-ąją statybininkų mokyklą, kur mokėsi statybos apdailininko profesijos.

Tačiau baigti mokyklos nepavyko. „Jis buvo lėtesnis, jautrus ir nebeištvėrė draugų užgauliojimų”, - prisimena tėvas, kai sūnus parašė pareiškimą ir nutraukė mokslą. Romas tada net dziudo treniruotes buvo pradėjęs lankyti, kad mokėtų apsiginti. Tačiau nei muštis, nei nuo ko gintis niekada neteko. Tik, pamena tėvas, prieš metus Romas nuo chuliganų apgynė merginą. Tada artimieji džiaugėsi sūnaus drąsa. „Niekas nepatikėtų, kad jis galėjo moterį užpulti ir dar taip žiauriai nužudyti. Ir aš tuo netikiu ir netikėsiu”, - pridūrė tėvas.

Romas niekada neužgauliojo, neužkabinėjo žmonių. Tik jei jį kas įžeistų, galėjo ir supykti.

Nors Romas gyveno pas tėvus, tačiau be darbo nebuvo - prieš ketverius metus drauge su tėvu pradėjo dirbti sargu. Nuo 17 val. vakaro iki 8 val. ryto reikia būti darbe. Tėvas su sūnumi dirba skirtingose pamainose. Į darbą Romas visada žiūrėjo atsakingai ir pareigingai.

Tą dieną, kai reikia eiti į darbą, visada būdavo namuose. Nors ir taip sūnus visad miegodavo namuose ir tėvai bei drauge gyvenanti Romo sesers šeima niekaip negali patikėti, kad paryčiui Romas galėjo kažkur klaidžioti gatvėje ir dar nužudyti moterį.

Problemos dėl psichikos sveikatos prasidėjo prieš ketverius metus, kai pirmą kartą  Romas pateko į Psichiatrijos ligoninę. Dėl psichikos sveikatos jam nustatytas 40 proc. darbingumas. Pasak tėvo, sūnus tris kartus gulėjo ligoninėje. Pirmus du kartus gydymo įstaigoje praleido po mėnesį.

Paskutinį kartą  sunus gydymo įstaigoje praleido tris mėnesius. Artimuosius jau vargino liga ir seniau reikėjo guldyti į ligoninę, bet buvo dingęs asmens dokumentas. Kai pasikeitė pasą, prireikė ir Greitosios medicinos pagalbos. Tėvas prisimena sūnų ištikusias problemas darbe. Grįžęs po darbo jis ir ėmė plūstis, pyko ant tėvo, kad šis darbe jo neužtaręs. O kai motina mėgino sūnų raminti, jis prieš ją ranką pakėlė. Tada ir iškvietė artimieji greitąją medicinos pagalbą.

Tris mėnesius praleidęs ligoninėje namo Romas grįžo nusilpęs. „Gal dar buvo vaistų poveikis, bet jis atrodė apatiškas”, - prisimena tėvas. Kitos dienos vakare tėvui reikėjo į darbą. „Aš jam palikau cigarečių pakelį ir patariau, kad daug nerūkytų”, - pasakoja Stasys.

Sūnus liko su motina. Vėliau Stasys sužinojo, kad žmona buvo nuėjusi miegoti, kai sūnus rūkė  balkone. Ją iš miego prikėlė policininkai, pranešę, jog iš balkono iškrito žmogus. Moteris atpažino savo sūnų.

Palaidoję Romą  žmonės gyveno su didžiule širdgėla, nes galvojo, jog gal kas jį  iš balkono išstūmė? Savižudybės, pasak Stasio, čia tikrai nėra jokių požymių. Sūnus buvo apatiškas, bet nenusivylęs niekuo ir jokių blogų minčių neišsakė. Be to, tėvo įsitikinimu, sūnus būtų parašęs atsisveikinimo raštelį, nes jis visada parašydavo, kai spręsdavo kokias problemas. Ir policininkai, tą vakarą įėję į butą, pirmiausia ieškojo atsisveikinimo raštelio, tačiau jo nerado.

Mėnuo su trupučiu praėjo nuo Romo žūties, kai į namus vėl pasibeldė policija. Tą dieną Stasys šlavė kiemo teritoriją. „Grįžau į savo namus, pakilau liftu ir išsigandau: bijau eiti namo - pilna žmonių”. Po sūnaus žūties buvo praėję daugiau nei keturios savaitės, paminėtas mirties „keturnedėlis“, tad ir į galvą neatėjo mintis, kat tai dėl jo policija susirinko. Žmogus pagalvojo, jog gal vėl šeimoje kas negero nutiko.

Vėliau Stasys sužinojo, kad anksčiau jau buvo atėję tardytojai ir padavė žmonai pasirašyti ant kažkokių lapų. Jie išvažiavo. Vėliau į butą atvažiavo penkiese. Tada ir Stasys grįžo. Jam buvo parodytos dvi didelės nuotraukos - vienoje nufotografuoti gėlėti bateliai, kitoje - rankinė. Tardytojas paklausė, ar jis nematė tokių daiktų.

Bute buvo atlikta krata. Kratytas Romo kambarys, bet jokių moteriškų daiktų jame nesurasta. Šeimai buvo paaiškinta, kad Romas prieš pusę metų  nužudė moterį. 

„Mes apie tą žmogžudystę buvome girdėję, bet primiršę”, - prisimena Stasys šoką, patirtą po šios žinios.

„Kai tik nuėjau į darbą, pasiėmiau budėjimų žurnalą. Rugpjūčio 13 dieną, kai nužudyta ta moteris, Romas dirbo”, - teigia Stasys.

Tiesa, žmogžudystė  padaryta anksti rytą apie 5 valandą. O Romas darbe turi būti 17 valandą vakaro.

Sunku patikėti ne tik tėvams, kad žmogus, taip žiauriai nužudęs kitą žmogų, būtų galėjęs taip susitvardyti, kad neišsiduotų, kad niekas nieko keisto neįtartų. „Aš negaliu dabar garantuoti, nes tiksliai tos dienos neprisimenu, bet manau, kad jis tą rytą miegojo namie”, - sako tėvas. Visada Romas tą naktį, po kurios reikia eiti į darbą, miegodavo, nes žinojo, kad jo laukia bemiegė naktis.

„Aš labai norėčiau sužinoti tiesą”, - kalba žmogus, tačiau šiuo metu priešintis policijos pateiktam kaltinimui nesiryžta. Stasys kalba, jog sūnaus vistiek neprikels. Tik artimiesiems būtų ramiau, jei žinotų tiesą. Tegu ir skaudžią, bet pagrįstą, su įkalčiais. Dabar, tėvo manymu, tiesa labai miglota. „Apkaltinti žuvusį - lengviausia. Bet negi ramiau, jei nusikaltėlis ir žudikas vaikščioja gatvėmis?” - klausia žmogžudyste apkaltinto žuvusio žmogaus tėvas.