Zita KATKIENĖ

Ir nelaimingu atsitikimu avariją magistralėje „Kaunas-Klaipėda“ pavadinusiam vairuotojui Sergejui Jakovenko, ir slidžia kelio danga avarijos priežastį įvardijusiam plaukimo sporto mokyklos „Delfinas“ direktoriui Valerijui Belovui, ir septyniems jauniesiems plaukikams, mokyklos autobusiuku „Volkswagen LT-28“ važiavusiems iš Alytuje vykusių varžybų, šiandien svarbiausia, kad trenerė kuo greičiau pasveiktų ir grįžtų į darbą. Po sunkios galvos traumos medikamentais nugramzdinta į komą trenerė jau nubudusi, atpažįsta žmones, tačiau būtina nuolatinė priežiūra.  Bene daugiausia rūpesčių – trenerės sūnums Maksimui ir Andrejui, nuolat slaugantiems mamą. Pasak plaukimo mokyklos vadovo, trenerės sūnūs iš įstaigos reikalauja pinigų.

 

Dviem autobusiukais sausio 28 dienos rytą plaukimo sporto mokyklos vaikai išvyko į Alytuje vykusias draugiškas varžybas, vaikų atviras žiemos plaukimo pirmenybes „Dzūkijos taurė“. Pasak sporto mokyklos direktoriaus Valerijaus Belovo, važiuota ne kovoti dėl pergalių. Dešimties–vienuolikos metų vaikai vyko į Dzūkiją tam, kad galėtų jėgas išmėginti 50 metrų ilgio baseine. Šiauliuose plaukimo baseino takeliai - tik 25 metrų ilgio, tad varžybose kyla problemų. Šios draugiškos varžybos – puiki treniruotė.

 

Į varžybas vaikai važiavo dviem mikroautobusais. Abu nauji, pasak V. Belovo, „lizinginiai“. Mikroautobusai modernūs, labai patogiomis sėdynėmis. „Mes rūpinomės, kad sportininkai, važiuodami į varžybas, nepavargtų“, - sako direktorius nusprendęs, kad šie mikroautobusai bus skirti tik vaikams vežioti į varžybas. Todėl labai saugomi, prižiūrimi, niekam nenuomojami. 

 

Anksčiau, kai mikroautobusus tekdavo nuomotis, pasak direktoriaus, tekdavo važiuoti ir purvinuose, ir kvapai nemalonūs, ir vairuotojai kaprizingi – pykdavo dažnai, jei vaikai vėluoja, jei prašo sustoti. 

 

Todėl ir nusprendė įsigyti mikroautobusus, įdarbinti vairuotojus. 

 

Mikroautobusą vairavęs Sergejus Jakovenko prieš aštuonerius metus įsidarbino plaukimo mokykloje. Aukštąjį išsimokslinimą turintis žmogus buvo įdarbintas santechniku. Jam tenka rūpintis visa baseino šildymo bei vėdinimo sistema. Darbas, pasak direktoriaus, atsakingas. Be to puse etato S. Jakovenko įdarbintas vairuotoju. „Visu etatu dirbančio vairuotojo mokyklai nereikia, nes važiuoti dažniausiai tenka tik savaitgaliais, per šventes, kai vyksta varžybos.

 

Kai pradėjo dirbti savi vairuotojai, pasikeitė ir vaikų nuotaikos – abu plaukimo mokykloje dirbantys vairuotojai – labai paslaugūs, supranta vaikus, gerbia jų norus. Tad ir treneriams lengviau, kai nereikia su vairuotojais aiškintis, konfliktuoti.  

 

 

Ir į Alytų mažieji plaukikai išvažiavo dviem mikroautobusais. Vienus vaikus lydėjo trenerė Vilma Staškuvienė, o antruoju drauge su septyniais sportininkais važiavo 55-erių metų trenerė Natalija Tarelkina.

 

Kaune sportininkai pavalgė ir, sulipę į mikroautobusus, vylėsi, jog išlipti iš jų reikės tik Šiauliuose. Pirmas važiavo Sergejaus Jakovenko vairuojamas mikroautobusas, iš paskos – antrasis ekipažas.  Jau temo, tad vairuoti buvę sunku. Vairuotojas S. Jakovenko pasakojo, jog kelias buvo tikrai slidus. Tačiau kelio „Kaunas–Klaipėda“  ruože per Kėdainių rajono Permeravos seniūniją važiuoti teko 70 kilometrų per valandą greičiu. Kelio ženklai leido važiuoti ir greičiau, tačiau dėl slidžios kelio dangos eismas vyko lėčiau. Tai, anot vairuotojo, buvęs optimalus greitis, nes lėčiau važiuodamas trukdytų kitoms transporto priemonėms. 

 

Netikėtai autobusiukas tapo nevaldomas ir ėmė slysti į kelkraštyje esantį suledėjusį sniegą. „Dešinysis ratas liko ant ledo, o kairysis užvažiavo ant sniego“, - pasakoja vairuotojas,

 

prisimindamas tą išgąstį, kai pajuto, kad automobilį sumėtė ir jis ėmė virsti ant šono, kur sėdi tik keleiviai. Apvirtęs ant dešiniojo šono mikroautobusas dar keletą metrų nučiuožė į priekį.  Vairuotojas kaip ir trenerė  - dešinėje mikroautobuso pusėje. 

 

Netrukus prie autobuso priėjo žmonės. „Aš atsisegiau diržą ir žmonės man padėjo išlipti. 

 

Išsikapstęs iš mašinos Sergejus atidarė galines autobusiuko duris ir pro jas išvedė vaikus. 

 

Vėliau vaikai pasakojo, kad net nepajuto, kaip viskas įvyko. „Mes staiga pajutome, kad gulime. Žiūrime – kiti verkia, tai ir mes pradėjome verkti“, - pasakojo jaunieji sportininkai pirmadienį. Po savaitgalio visi susirinko ne tik į susirinkimą, kuriame aptarė kelionės rūpesčius, bet ir į treniruotę. 

 

 

Kai jau visi vaikai buvo išvesti iš mikroautobuso, vairuotojas sunerimo, kodėl nepasirodo trenerė. Jis pats suskubo atgal į automobilį ir pamatė be sąmonės gulinčią Nataliją. Ji galva atsitrenkė į durų briauną ir nuo smūgio prarado sąmonę. 

 

Trenerė kelionės metu sėdėjo ant priekinės automobilio sėdynės. Vaikai vėliau pasakojo, jog ji sėdėjo atsigręžusi į vaikus, beveik nugara į priekį, ir bendravo su sportininkais. Apie tai, kad trenerė niekada nesisega saugos diržo, taip pat, pasak mokyklos direktoriaus V. Belovo, žinojo visi. Tad ir šį kartą N. Tarelkina važiavo neprisisegusi saugos diržu.  

 

Žmonės jau buvo paskambinę į policiją ir greitajai medicinos pagalbai, kuri netrukus atvyko. Medikai išdaužė priekinį mikroautobuso stiklą ir iškėlė trenerę. 

„Nedelsdami medikai trenerę išvežė į Kauną“, - pamena vairuotojas. Tada alkostesteriu buvo patikrintas jo blaivumas ir vairuotojas, nesužeistas ir neturintis jokių sveikatos sutrikimų, nuvežtas į Kėdainių ligoninę. Čia vėl paimta kraujo blaivumui patvirtinti. „Aš buvau paguldytas į Traumatologijos skyrių“, - pasakoja vairuotojas, kuriam dėl kelių įbrėžimų ar nežymių sutrenkimų medikų pagalbos neprireikė. Šeštadienio rytą šiaulietis išleistas namo. 

Vaikams medikų pagalbos visai neprireikė ir visi nusprendė toliau lankyti treniruotes ir laukti sugrįžtančios trenerės. Kol trenerė grįš, vienuolikmečius treniruos puiki plaukikė, Šiaulių universiteto magistrantė Agnė Šileikytė. Mergina iki šiol nedirbo trenere, tačiau kitos išeities nėra – plaukimo mokykloje nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų pakeisti traumą patyrusią trenerę. 

 

55-erių metų Natalija Tarelkina į Šiaulius atvažiavo ir į plaukimo sporto mokyklą įsidarbino prieš 25-erius metus. Dar mokydamasi Karagandos kūno kultūros institute Natalija buvo Kazachstano plaukimo rinktinės narė, žymi plaukikė. 

 

Į Šiaulius patekusi ir pačiai sau netikėtai. Nataliją, aplankiusią Vilniuje gyvenančią seserį Iriną, sutiko treneris Apolinaras Dambrauskas ir pakvietė atvykti dirbti į Šiaulius. Jauna sportininkė sutiko. 

 

Valerijus Belovas prisiminė nelengvą jaunos šeimos kūrimąsi svetimame mieste. „Tarelkinai jau turėjo sūnų Maksimą, o gyventi nebuvo kur, tai gyveno pas mane“. Vėliau gavo bendrabutį, bet ten gyventi buvo labai nepatogu, šalta, o dar - mažas vaikas“, - pamena direktorius nelengvą jaunystę, kurią išgyventi teko kartu. 

 

Nuo pat pirmų dienų Šiauliuose Natalija, pasak V. Belovo, buvo pasinėrusi į darbą. „Ji treniruojamiems vaikams visada buvo griežta, emocionali, reikli, tačiau labai vertinama ir mylima, nes jos reikalavimai – pagrįsti“, - vertina pavaldinę direktorius, ypač vertinęs ne tik sportinius Natalijos gebėjimus, bet ir pedagogės talentą, kurio pristinga kartais plaukimo treneriui. Už šią savybę Valerijus Belovas nusprendė Nataliją Tarelkiną skirti pagrindine trenere, kuri dirbtų su labiausiai pasiekusiais sportininkais. Dabar tenka laukti, kol trenerė pasveiks.

 

Nepaliko trenerės darbo Natalija Tarelkina ir tada, kai dauguma trenerių pasuko verslo keliu – važinėjo į Rusiją, stovėjo turguose. 

 

„Mes likom ir Natalija liko“, - pamena direktorius sunkius laikus mokyklai, todėl buvo labai dėkingas kiekvienam, kuriam sportas buvo svarbiau už sotesnį gyvenimą, storesnę piniginę. Trenerė N. Tarelkina, tada direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams, dešimt metų kiekvieną vasarą važiuodavo į sportininkų stovyklas Sevastopolyje, kur atsakomybė už vaikus buvo ypač didelė. Bet trenerė gyveno dėl vaikų, dėl jų sporto aukštumų ir džiaugėsi, kai jos treniruojami vaikai skina laurus plaukimo takeliuose. Mokyklą ir miestą garsino sporto meistro vardą iškovoję plaukikai Vladimir Volodko, Agnė Šileikytė, Agnė Dovidonytė, trejus metus teko treniruoti ir šiandieninę plaukimo žvaigždę Paulių Viktoravičių. 

 

Dar visai neseniai, sausio viduryje, trenerė N. Tarelkina su tuo pačiu vairuotoju S. Jakovenko vyko į varžybas Minske, Sankt Peterburge – jokių problemų, nors kelionėse teko praleisti po savaitę, kelias – daug sudėtingesnis. Vairuotojui Sergejui nepamirštamos ir kelionės į veteranų varžybas. Juk Natalija jį patį, penktą dešimtį perkopusį, paskatino rimtai treniruotis ir dalyvauti veteranų plaukimo varžybose, kuriose jis jau skina pergales. „Ji – mano trenerė, puikus žmogus“, - kalba vairuotojas, nesigindamas tos atsakomybės, kuri užgriuvo jo pečius.  

 

 

Pirmadienį, kai po netikėtos tragedijos į Plaukimo mokyklą rinkosi išsigandę kelionės dalyviai, kai visa mokyklos bendruomenė išgyveno dėl traumą patyrusios trenerės gyvybės, į direktoriaus V. Belovo kabinetą atskubėjo ir trenerės jaunesnysis sūnus  Andrejus Tarelkinas, Jūrmalos plaukimo mokyklos treneris. Vyresnysis Natalijos sūnus -  stilistu dirbantis Maksimas Tarelkinas, drąsiai save vadinantis vienu iš geriausių Lietuvos moterų kirpėju, stilistu. Abu vaikinai V. Belovui – puikiai pažįstami ne tik kaip trenerės sūnūs, bet ir patys buvę plaukikai. 

 

„Andrejus dėl nelaimės ėmė kaltinti mokyklą“, - pamena treneris, užkluptas netikėtų kaltinimų. Išliejęs pyktį ant mokyklos administracijos, sūnus išvyko iš mokyklos ir į direktoriaus skambučius neatsiliepė. 

 

Ketvirtadienį A. Tarelkinas vėl pasirodė mokykloje. Anot direktoriaus, šį kartą – su konkrečiais reikalavimais. Jis paaiškino, kad mamos priežiūra jiems labai daug kainuoja, nes vienam į Kauną tenka važinėtis iš Vilniaus, o antram – iš Jūrmalos. Be to samdoma ir prižiūrėtoja, kuriai už valandą mokama 10 litų. Per parą tenka mokėti 100 litų. Tad pareikalauta, kad mokykla padengtų mamos gydymo išlaidas. 

 

Šis reikalavimas pribloškė plaukimo sporto mokyklos „Delfinas“ trenerį Valerijų Belovą. Jis neabejoja, jog tokie dalykai turėtų būti tvarkomi teisiniu keliu, tad reikėtų sulaukti teismo. Tačiau supranta žmonių problemas ir yra pasiryžęs nelaukti teismo sprendimo. 

 

„Mes nelauksime teismo sprendimo, nes avarijos tyrėjai jau patvirtino vairuotojo kaltę – slidžiame kelyje važiavo nors ir leistinu, tačiau per dideliu greičiu. Jei buvo slidu, reikėjo pasirinkti saugų, 30 kilometrų per valandą greitį“, - sako direktorius įsitikinęs, jog mokykla, kaip darbdavys, privalo padėti nelaimės ištiktai darbuotojai. Jau dabar į Natalijos Tarelkinos sąskaitą yra pervesta 5 minimalių atlyginimų dydžio pašalpa. 

 

Be to nuspręsta atidaryti paramos Natalijai Tarelkinai sąskaitą, į kurią lėšų gali pervesti visi miesto gyventojai. Pasak V. Belovo, trenerei gydyti ir slaugyti reikia daug pinigų. „Mes jau dabar pradėsime mokėti tas lėšas, kurias priteis teismas“, - sako direktorius, pasiryžęs padėti vairuotojui, kuris taip pat jau surinko penkis tūkstančius litų nelaimės ištiktai šeimai.

 

Tai, kad sūnus ėmė reikalauti pinigų dar neprasidėjus teismui, suglumino mokyklos bendruomenę. „Iš nelaimės daromas verslas“, - savo nuomonės neslepia direktorius, pasiryžęs padėti kolegei tiek, kiek reikės jai, o ne tiek, kiek reikalauja sūnus.    

 

„Šiaulių naujienos“ kreipėsi į Maksimą Tarelkiną. „Aš esu prie mamos patalo“, - paaiškina Maksu save vadinantis stilistas, neseniai pagarsėjęs ne tik pakeista išore, bet ir paskelbęs savo pusnuogio nuotraukas. Nei apie mamos sveikatos būklę, nei apie reikalavimus, pateiktus plaukimo mokyklos „Delfinas“ administracijai, Maksimas Tarelkinas kalbėti nepanoro. „Aš negaliu šnekėti... Aš negaliu komentuoti... Man advokatė neleido“, - atsakinėjo į klausimus garsus stilistas. Paklaustas, dėl kokios priežasties kreiptasi į teismą ir pasamdyta advokatė, M. Tarelkinas paaiškino, jog dėl... respublikiniuose laikraščiuose ir interneto portaluose pasirodžiusių straipsnių apie mamą. Paklaustas, kas juose buvo parašyta neteisingai, vėl ėmėsi savo: „Aš negaliu kalbėti... Advokatė sakė nekomentuoti... Aš mielai su jumis bendraučiau, bet advokatė sakė nekalbėti...“