Zita KATKIENĖ

Praėjusiais metais 28 šiauliečiai susirgo erkiniu encefalitu. Šiais metais Visuomenės sveikatos centro specialistų duomenimis, ši klastinga liga dar nediagnozuota nei mieste, nei Šiaulių apskrityje. Tačiau jau nustatyti du Laimo ligos, pernešamos tų pačių erkių, atvejai. Tačiau miesto valdžia, kaip ir kasmet neskuba šienauti erkių veislynų.

Šiaulių apskrityje praėjusiais metais erkiniu encefalitu sirgo 96 gyventojai. 2009 metais šia liga susirgo 105 apskrities gyventojai. Iš jų erkinis encefalitas buvo diagnozuotas vienuolikai vaikų, kurių mažiausiajai – dveji metukai. Pasak Šiaulių visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjos Editos Samulytės, didžiausi sergamumo rodikliai, net iki keleto kartų viršijantys bendrą šalies sergamumo rodiklį, stebimi Šiaulių, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose. Radviliškio rajone praėjusiais metais nuo erkinio encefalito mirė žmogus.  

Pastebėta, jog erkiniu encefalitu dažniausiai suserga vyresni darbingo amžiaus asmenys. Daugiausiai - net 55 - Šiaulių apskrities gyventojai erkinio encefalito virusu užsikrėtė lankydamiesi miške. 29 susirgusieji nurodė, kad erkė įsisiurbė jų gyvenamojoje aplinkoje, 6 asmenims erkės įkandimo nepavyko išvengti vaikščiojant po parką. Tikėtina, kad du Šiaulių apskrities gyventojai erkinio encefalito virusu užsikrėtė gerdami nepasterizuotą ožkos pieną. Abu – Pakruojo rajono gyventojai. 

Dar dažniau susergama Laimo liga. Pernai ši liga buvo diagnozuota 164 apskrities bei 75 Šiaulių miesto gyventojams.  Laimo liga susirgo ir devyni vaikai. 

Susergama erkiniu encefalitu įsisiurbus infekuotai erkei, retesniais atvejais – vartojant nevirintą ar kitaip termiškai neapdorotą erkinio encefalito virusu užkrėstą karvių ar ožkų pieną.

Erkinio encefalito požymiai pasireiškia po 2-3 savaičių nuo infekuotos erkės įsisiurbimo.

Infektologas Algimantas Baublys sako, jog erkinio encefalito simptomai panašūs į gripo: karščiavimas, galvos, raumenų skausmas. Po savaitės šie simptomai praeina ir žmogus pasijunta geriau. Dar po 2-4 savaičių vėl pakyla temperatūra, galimas pykinimas, vėmimas, sąmonės, pusiausvyros sutrikimai, paralyžius. Būtent tada dažniausiai žmogus ieško pagalbos, nors tai – jau antroji, sunkiau įveikiama, ligos banga. 

Manoma, jog persirgęs šia liga žmogus įgyja imunitetą visam gyvenimui. Trečdalis ligonių pasveiksta per tris mėnesius nuo ligos pradžios, trečdalis - per vienerius metus. Maždaug trečdaliui žmonių nepavyksta visiškai pasveikti, nes liga palieka organizme negrįžtamų pokyčių: vargina miego sutrikimai, negalėjimas susikaupti, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai, galvos skausmas.  Kitas neišvengia ir ypač sunkių liekamųjų reiškinių – paralyžiaus, raumenų atrofijos, traukulių, psichikos sutrikimų, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimų. Pastarieji reiškiniai dažniausiai lieka  persirgus sunkia erkinio encefalito forma. Jie pasireiškia apie dešimčiai procentų visų sirgusiųjų erkiniu encefalitu.

Vaikai, persirgę erkiniu encefalitu, dažniausiai pasveiksta visiškai - ilgalaikiai liekamieji reiškiniai vaikams būdingi labai retai.

„Kad organizmas pasiruoštų apsaugai nuo erkinio encefalito viruso, geriausia yra pradėti skiepytis žiemą arba ankstyvą pavasarį, kol erkės dar neaktyvios ir  nėra užsikrėtimo pavojaus“, - sako imunologė Vanda Burneikienė. 

Įprastinė skiepijimo schema - kai skiepijamos dvi erkinio encefalito vakcinos dozės, išlaikant 1-3 mėnesių intervalą tarp pirmosios ir antrosios dozių. Po jų susidaro imunitetas, visiškai apsaugantis žmogų nuo erkinio encefalito vienerius metus. Trečioji vakcinos dozė skiriama maždaug praėjus metams -  9-12 mėnesių nuo antrojo skiepo. Imunitetas išsilaiko trejus metus. Vėliau, kad  būtų palaikytas apsauginis imuniteto lygis, kas trejus metus reikia pakartoti skiepą. 

 

Tuo atveju, kai  pasiskiepyti nepavyko, o tenka eiti į mišką, nors erkės jau aktyvios, taip pat galima saugotis skiepais. Tik šiuo atveju taikoma pagreitintos vakcinacijos schema, kai tarp pirmosios ir antrosios  vakcinos dozių išlaikomas 1-2 savaičių intervalas. Trečioji vakcinos dozė skiriama praėjus 9-12 mėnesių po antrosios dozės.

Vakcina neapsaugo nuo erkinio encefalito, jei erkė įkando dar prieš skiepijantis ar per dvi savaites po pirmojo skiepo. Skiepai garantuoja apsaugą nuo erkinio encefalito praėjus dviem savaitėms nuo antrosios dozės, kai pasirenkama tiek įprastinė, tiek pagreitinta skiepijimo schema.

Ypač rekomenduojama pasiskiepyti asmenims, dirbantiems miškuose, parkuose, gyvenantiems, poilsiaujantiems miškingose vietovėse, mėgstantiems uogauti, grybauti. Skiepytis patartina ir keliaujant į endemines teritorijas. Erkinio encefalito virusas plačiai paplitęs Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Skandinavijos šalyse.

Paprastai vakcina toleruojama gerai, povakcininiai reiškiniai reti ir nesunkūs: nežymiai pakyla temperatūra, kartais vakcinos suleidimo vietoje šiek tiek parausta ar patinsta oda. Šie reiškiniai išnyksta per vieną dieną. Dažniausiai šalutinių reiškinių atsiranda po pirmosios vakcinos dozės suleidimo, skiepijant antrąjį, trečiąjį kartą ir sustiprinančias dozes jų nebepasireiškia. 

Tačiau vakcina negalima skiepyti asmenims, kurie yra alergiški kiaušinio baltymui. Būtina prisiminti, kad negalima skiepyti tik tų žmonių, kuriems alergija yra labai sunki ir pasireiškia šoku. Tokie žmonės negali vartoti absoliučiai jokių produktų, į kurių sudėtį įeina kiaušinio baltymas, net blynų, sausainių. Asmenys, kurie kiaušinio baltymui nėra tokie jautrūs,  kuriems tik nežymiai išberia odą, nuo erkinio encefalito gali būti skiepijami. Tuo pat metu skiepijant nuo erkinio encefalito ir nuo kitų infekcinių ligų, skirtingos vakcinos turi būti suleidžiamos į skirtingas kūno vietas. Skiepai gali būti neveiksmingi, jei žmogui taikomas imuninę sistemą slopinantis gydymas arba esant imuninės sistemos sutrikimų. Tai yra AIDS ligoniai, sergantieji vėžiu bei gydomi spinduline ar chemoterapija. 

Aktualiausios erkių platinamos ligos yra erkinis encefalitas ir Laimo liga, nors esama ir kitų, retesnių susirgimų.  Vakcina yra sukurta tik nuo erkinio ancefalito, o nuo Laimo ligos skiepų iki šiol nėra. Todėl, pasak E. Samulytės, ne mažiau svarbios yra ir kitos profilaktikos priemonės. Viena jų - mažinti erkių gausą. Tam patariama sudaryti erkėms nepalankias sąlygas gyventi ir vystytis. Patariama gyventojams nuolat valyti ir prižiūrėti parkų, sodų, gyvenamųjų namų teritorijas: grėbti lapus, naikinti beverčius krūmus, reguliariai pjauti žolę, išvežti susidariusias augalines šiukšles, kuriose gali gyventi ir veistis pavojingi vabzdžiai. 

Ypač svarbi apsauga vykstant į gamtą. Patariama apsirengti tinkamai, kad erkės nepatektų ant kūno: vilkėti ilgas kelnes, palaidines ilgomis rankovėmis, dėvėti galvos apdangalą. Rengtis patariama šviesiais drabužiais, kad lengviau būtų pastebėti ropojantį vabzdį. Grįžus namo būtina atidžiai apsižiūrėti savo kūną, išsišukuoti plaukus, nusiprausti po dušu.

Einant į gamtą, mišką ar parką patariama nepamiršti repelentų - erkes atbaidančių priemonių, kurios gali būti skirtos rūbams arba kūnui. Jų poveikis trumpalaikis, todėl būtina naudoti pagal gamintojo nurodymus.

Deja, gali nutikti ir taip, kad erkės įsisiurbimo nepavyks išvengti. Kadangi erkinio encefalito virusų būna erkės seilių liaukose, žmogui jie yra perduodami tuo metu, kai tik erkė pažeidžia odą. Todėl laikas, kiek erkė išbuvo įsisegusi, užsikrėtimui erkiniu encefalitu reikšmės neturi. Tačiau, pasak epidemiologės, greitas įsisegusių erkių nurinkimas labai svarbus Laimo ligos profilaktikai, nes šios ligos sukėlėjai yra erkių žarnyne ir dažniausiai perduodami žmogui tada, kai erkė išbuvo įsisegusi ilgiau nei 48 valandas. 

Prieš ištraukiant erkę jos nereikia tepti riebalais, kaip kartais galvojama ir net daroma. Medikai pataria vabzdį suimti pincetu kuo arčiau galvos nesuspaudžiant jos kūnelio ir pašalinti staigiu judesiu truktelint ją atgal. Žaizdelę reikia apiplauti vandeniu su muilu ar dezinfektantu. Odoje likusi erkės galvutė nepavojinga, nebent supūliuotų. Tuomet reikia kreiptis į gydytoją. Bet ir be gydytojo pagalbos organizmas per tam tikrą laiką pašalins ją savaime tarsi rakštį.