2015-02-24 10

Beveik du trečdaliai lietuvių prisipažino savarankiškai pensijai nekaupiantys, o penktadalis – net neplanuojantys to daryti. Pagrindine priežastimi gyventojai nurodo lėšų trūkumą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Pasirodo, lietuviams nerūpi, kaip gyvens išėję į pensiją. Vieni Lietuvos gyventojai apie pensijų sistemą nieko nežino, kiti daug tikisi, bet nieko nedaro. Be to, lietuvių turimos žinios apie pensiją dažnai yra neteisingos, o lūkesčiai – nerealūs. Įvertinus žinias, pasitikėjimą esama pensijų sistema, elgseną ir būsimos pensijos lūkesčius, paaiškėjo, kad Baltijos šalių gyventojų pasirengimo pensijai rodiklis (angl. Retirement Readiness Index) Lietuvoje yra 3,3 iš 10. Tuo tarpu Latvijoje jis siekia 2,9; Estijoje – 3,6.
Remiantis vieno tyrimo duomenimis, du trečdaliai Lietuvos gyventojų (69 proc.) niekada nesidomėjo, už kiek teks pragyventi senatvėje. Sulaukę pensinio amžiaus lietuviai pageidautų gauti 78 proc. savo dabartinio darbo užmokesčio pensiją.
„Sodroje“ ir antros pakopos pensijų fonduose gyventojai tikisi sukaupti 69 proc. dabartinės algos pensiją. Tačiau greta to viliasi turėti ir papildomų pajamų.
Beveik du trečdaliai (61 proc.) lietuvių prisipažino savarankiškai pensijai nekaupiantys, o penktadalis – net neplanuojantys to daryti. Pagrindine priežastimi gyventojai nurodo lėšų trūkumą.

Mano, kad iki pensijos dar toli
Vieno banko šeimos finansų ekspertės dr. Julitos Varanauskienės teigimu, žmonėms, kuriems iki pensijos dar labai toli, galvoti apie tai, kas bus po 30 metų, sunku. Dauguma jų su tolimesne ateitimi susijusius sprendimus linkę atidėlioti. Ypač jauni asmenys, gyvenantys šia diena, mano, kad galvoti apie pensiją dar labai anksti.
Anot finansų ekspertės, savo būsima pensija reikia pradėti rūpintis kuo anksčiau. Apie tai, kokią dalį pajamų reikėtų atsidėti tam laikotarpiui, kai asmuo dirbti nebegalės, reikia vos tik pradėjus gauti pirmąsias pajamas.
„Suprantame, kad žmogui, kuriam 25, pensija dar nerūpi. Bet būtent jis galimybių turi daugiausiai. Nes vėliau, kai atsiranda šeima, vaikai, būsto paskolos, galimybių sumažėja. Tokiam asmeniui kasdieniniai prioritetai svarbesni nei tai, kas bus po 30 metų. Pradėti rūpintis ir imtis realių veiksmų, galima ir tada, kai pajaučiate, kad pensija tikrai ateina. Žinoma, tik geriausia nelaukti, kol jums sukaks penkiasdešimt“, – pataria J. Varanauskienė.
Kaip pagrindinę priežastį, kodėl netaupo senatvei, gyventojai nurodo pajamų trūkumą: „Tuos žmones, kurie gauna minimalų mėnesio atlyginimą ir iš tos sumos gyvena visa šeima, galima suprasti. Savaime aišku, kad pirmo būtinumo poreikiams jie skirs didesnį prioritetą nei ilgalaikiams dalykams.“
Ekonomistė sako, kad tokią pačią priežastį nurodo tiek dideles, tiek mažas pajamas gaunantys gyventojai. „Visiems jiems trūksta vidutiniškai dar bent 450 eurų per mėnesį, kad jau rastųsi galimybė taupyti pensijai. Tokie duomenys rodo, jog greičiausiai tai ne lėšų, o prioritetų klausimas“, – akcentuoja finansų ekspertė.

Dažniausiai taupo išsilavinę žmonės
Vis dėlto J. Varanauskienė pastebi, kad dabartiniai pensininkai nebūtinai gyvena tik iš to, ką moka „Sodra“. Vieni prie savo pensijos prisideda savo pačių sukauptą turtą, treti – paveldėtą.
„Vien tai, kad mes nematome jų turto, nereiškia, kad jo nėra. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės šiandien gyvena geriau ne todėl, kad savo metu priėmė taupymo sprendimus, bet dėl to, jog tai pavyko padaryti jų artimiesiems. Tačiau ne kiekvienas turime turtingų giminaičių. Todėl geriausias būdas pasirūpinti turtu – taupyti ir kaupti pinigus pačiam“, – rekomenduoja ekonomistė.
Anot jos, senatvei dažniausiai taupo aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės. Jie supranta, kad pinigų „Sodroje“ yra priklausomai nuo dirbančiųjų ir išlaikomųjų skaičiaus. Geriau moka planuoti savo išlaidas ir taupyti. Taip pat dažniau remia savo senyvo amžiaus artimuosius.
„Dažniausiai papildomais pajamų šaltiniais gyventojai nurodo darbo užmokestį dirbant sulaukus pensinio amžiaus ir savo šeimos bei artimųjų paramą. Beje, kas ketvirtas ir pats finansiškai remia savo tėvus bei senyvus giminaičius, tam per mėnesį vidutiniškai skirdamas 150 eurų per mėnesį“, – išskiria finansų ekspertė.
Specialistės nuomone, prieš akis turimas pavyzdys, kai reikia finansiškai remti artimą žmogų, gali paskatinti labiau susirūpinti ir savo paties ateitimi. Nes kol kas žmonės nelabai išmano apie dabartinę pensijų kaupimo sistemą, nežino, kas iš kur ateina bei kaip pradingsta.
Nuo pinigų kaupimo pensijų fonduose žmones neretai atbaido nepasitikėjimas bankais. Jie bijo investuoti, nes mano, kad ateityje sutaupytos lėšos pradings arba nuvertės. Šeimos finansų ekspertė pripažįsta, kad pinigai nuvertėti gali, tačiau pabrėžia, jog tokia tikimybė labai maža.
„Meluočiau sakydama, kad pasirinkdami bet kurį investavimo būdą visada laimėsite. Teorinė galimybė, kad tie pinigai pradings, yra, bet tai reikštų, tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio ekonomikos griūtį. Tačiau neiti į lauką, kai žaibuoja vien dėl to, kad nenutrenktų žaibas, kvaila“, – pabrėžia J. Varanauskienė.
Anot jos, net jeigu atsitiktų taip, kad investicijos neužaugintų tokios vertės, kokios asmuo tikėjosi, vis tiek jis neliktų be nieko: „Yra skirtumas tarp to, ar gauti šiek tiek mažiau pinigų, nei tikėjaisi, ar turėti lygiai nulį dėl to, kad nieko nedarei. Reikia žiūrėti ne tik ką gauni, bet ir tai, ko neprarandi, – bet kuriuo atveju mažiau praloši.“

Savo pensija turi rūpintys patys
Specialistės teigimu, privačiai kaupiantys pensininkai reikšmingai prisideda prie būsimų pensininkų geresnio gyvenimo. Tuo pat metu potencialiai mažėja spaudimas „Sodrai“ iš būsimų pensininkų pusės, nes jų lūkesčiai vis labiau bus siejami su privačia pensija nei valstybine.
Gimstamumui mažėjant, gyvenimo trukmei ilgėjant, akivaizdu, kad dirbančiųjų ir išlaikomųjų santykis keičiasi pastarųjų nenaudai. O valstybė tokiu atveju dažniausiai imasi lengviausio kelio: didina pensinį amžių.
Todėl siekiant apsirūpinti sotesniu gyvenimu senatvei, reikėtų pačiam pradėti rūpintis savo pensija. „Reformuojant pensijų sistemą taip, kad dalis pajamų būtų sukauptos, o ne priklausomos nuo dabartinių valstybės surenkamų mokesčių, padėtų savotiškai apsidrausti. Sumažintų riziką, kad pensininkai gaus per mažas pajamas savo poreikiams tenkinti“, – akcentuoja J. Varanauskienė.
Ekonomistė pastebi, kad atsakomybė už savo pensiją Vakarų šalyse vis dažniau priskiriama būsimajam pensininkui. Jis pats savo laiku turi priimti atitinkamus sprendimus ir atlikti tam tikrus veiksmus.

Pensija nebėra tik valstybės galvos skausmas
Anot J. Varanauskienės, pagrindinė problema ta, kad žmonės, kurie galėtų tuos veiksmus atlikti, apie tai neturi jokio supratimo. Todėl nieko nedaryti ir tikėtis, kad atėjus laikui pensija bus tokia pati, kaip darbo užmokestis, naivu.
„Tokie norai maždaug 1,7 karto atitrūkę nuo tikrovės. Pernai vidutinė senatvės pensija sudarė apie 45 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Taigi lietuviai žino, kad išėjus į pensiją pajamos sumažės, tačiau nenutuokia – kiek smarkiai. Kita vertus, Lietuvoje lūkesčiai realesni negu mūsų kaimynų latvių ir estų, kurie atitinkamai nurodo pageidaujantys gauti 93 ir 97 proc. algos pensijas“, – sako šeimos finansų ekspertė.
Situacija pasikeistų, jei žmonėms reikėtų priimti kuo mažiau sprendimų, pats pasirinkimas būtų paprastas ir aiškus, o sistema dažnai nekeičiama.
Todėl teisingiausia apie senatvės pensiją pradėti galvoti jau šiandien. Nes sulaukus šešiasdešimties kažką padaryti labai sunku. Be to, vertinant dabartinę situaciją ir numatomas tendencijas, pajamų suma senatvėje nebėra tik valstybės galvos skausmas, ji turėtų būti ir mūsų pačių rūpestis.
Valstybė taip pat turėtų skatinti privatų kaupimą senatvei tiek iš „Sodros“ pervedamomis lėšomis, tiek privačiai kaupiant. Tuomet galėtumėme tikėtis, kad demografinės duobės, kurios mūsų neišvengiamai laukia, jau už dešimtmečio bus švelnesnės.

 
Straipsnių peržiūros
94550511
Į viršų