Ką norite, tą sakykite, bet laikmetis, kuriame gyvename, iš esmės keičia mūsų požiūrį į darbą. Kaip buvo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius? „Išjojo” tave iš vienos darbovietės, perėjai gatvę, ir jau dirbi kitoje. Komunizmo statytojų reikėjo visur, o ir atlyginimai mažai skyrėsi. Pavyzdžiui, įsidarbindamas savo pirmoje darbovietėje buvau toks idealistas, jog net neklausiau, kiek man mokės. Ne dėl to, kad man tai nerūpėjo, bet kad tokį klausimą laikiau didžiai „nepadoriu”, kaip ir keikimasi damų akivaizdoje...
Tačiau taip buvo tada. Papūtus permainų vėjams, daug kas pasikeitė. Darbdaviai savo aplinkoje panoro matyti tik jaunas, tik blondines, tik ilgakojes būtybes. Nesvarbu, kad toks „firmos veidas” moka tik lūpytes dažyti, akeles vartyti bei užpakaliuką kraipyti. To gana. Per akis. O jei dar angliškai ką nors mesteli (kad ir ne į temą) - super! Žalia gatvė ir visi priedai prie algos.
Jau kalbama apie pensinio amžiaus ilginimą. Jeigu kalbama, nereikėtų abejoti, jog šitaip ir atsitiks. Vadinasi, vienu brūkštelėjimu premjeras ar socialinės apsaugos ir darbo ministras dirbančiai visuomenei užkraus dar didesnį būrį išlaikytinių. Ir tegul pirmas meta akmenį tas, kuris sugebės paneigti akivaizdų faktą, jog atšventus 50-mečio jubiliejų galimybių susirasti normalų darbą labai nedaug... Tik teorinės. Vadinasi, bedarbių armija gausės. Ar valstybė šitaip sutaupys? Vargu.
Prieš kelerius metus internete skaitydamas darbo skelbimus negalėjau atsistebėti jų nelogiškumu, nepamatuotu reiklumu ir t. t. Štai kažkurio rajono kiaulidėms reikalingas šėrikas, mokantis anglų kalbą ir ne vyresnis kaip 40 metų... Taip ir neaišku, ar tikrai kiaulės nepriimtų ėdalo, sakykime, iš dviem metais vyresnio šėriko? Ir kam ta anglų kalba? Gal micės bus eksportuojamos į Angliją? Taip sakant, angliško kriuksėjimo įgūdžiams lavinti?
Tada į svetainę nusiunčiau nemokamą skelbimą-parodiją: „Reikalinga valytoja darbui miesto viešuosiuose tualetuose su aukštuoju išsilavinimu. Reikalavimai: amžius 20-25 metai, mokanti vokiečių, rusų ir anglų kalbas, turinti savo šluotą, guminius batus bei vairuotojo pažymėjimą. Kinų arba japonų kalbų mokėjimas būtų laikomas pranašumu”.
Jau tą patį vakarą paskambino tinklalapio moderatorė, girdi, kokius niekus čia rašinėju? Sakau, tai kad dauguma jūsų skelbimų ir yra būtent tokie niekai, todėl norėjau atkreipti dėmesį, kaip yra tyčiojamasi iš žmonių...” Kiek netikėtai moderatorė pritarė, jog viskas yra būtent šitaip: jausdami darbo vietų trūkumą darbdaviai dažnai iškelia kandidatams protu nesuvokiamus reikalavimus.
Praeity kelerius metus teko dirbti didelėje europinėje organizacijoje, turinčioje filialą ir Lietuvoje. Atmintin įstrigo pirmas susitikimas su regiono viršininku, pusamžiu šveicaru, kuris prieš priimdamas tokį ar kitokį sprendimą, norėjo su manimi pasikalbėti asmeniškai. Pirmiausia padavė gal 4-5 puslapius spausdinto angliško teksto. Tai buvo reikalavimai kandidatams. Perskaitęs nuoširdžiai pasakiau, kad, ko gero, neatitinku net pusės visų tų aukštų reikalavimų. Šveicaras šyptelėjo ir ant popieriaus lapo nupaišė kelias taisyklingas geometrines figūras. „Kiekviena firma turi savų reikalavimų darbuotojams - savo taisykles, kurios, kalbant simboliais, gali būti kaip trikampis, rombas, kvadratas, apskritimas ir t. t. - tarė jis. - Tačiau žmonės, jeigu juos taip pat bandytume pavaizduoti, atrodo kaip ant žemės nutiškusio kečupo dėmės, t. y. netaisyklingi. Nes jie - ne sausas taisyklių rinkinys, bet asmenybės. Jeigu kurį iš jų bandysime „įstatyti” į taisyklingą figūrą, pamatysime, kad kas nors išsikiša arba kas nors jon netelpa. Todėl protingas darbdavys ieško ne kas visiškai, bet kas labiausiai atitinka reikalavimus – simbolinę geometrinę figūrą, kadangi idealių darbuotojų kaip ir idealių žmonių nebūna. Neišmanėlis gi bandys „laužyti kaulus” ir žūtbūt darbuotoją „ištempti” pagal savo sukurtą šabloną, tarytum guldydamas jį į Prokrusto lovą. Tik kad iš to naudos nėra niekam: išoriškai žmogų dar galima priversti elgtis ”tinkamai”, tačiau vidujai dažnas vis tiek liks prie savo”.
Ne visa, kas ateina iš Vakarų, yra bloga. Turbūt jau įpratome ir nebepastebime parduotuvėse su mumis besisveikinančių pardavėjų, mandagiai besišypsančio aptarnaujančio personalo ir kt. Ar visada taip būdavo? Menu, gal 1990 metais iš Rygos reikėjo traukiniu parsigabenti negabaritinį krovinį. Nuėjau į stoties Krovinių pervežimo skyrių (ten pat, kur dabar yra mokamas tualetas...) pasiteirauti, kokių reikia dokumentų. Dvi įmitusios rusakalbės dar kurį laiką plepėjo tarpusavyje ir į mane nekreipė nė mažiausio dėmesio. Viena rūkė, kita - gliaudė „siemkas” ir spjaudė lukštus mano kryptimi, kurie nukrisdavo gal tik per pusmetrį nuo mano batų... O paskui paklausė bajorės Morozovos tonu: „Ko nori?”
Kita priešybė - vakarietiški dalykai, kai jie automatiškai, be atrankos perkeliami į mūsų terpę. Tada atrodo išties groteskiškai.
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais dirbau vienoje ne pelno siekiančioje įmonėje, tiksliau, jos pastate, kur mūsų organizacija nuomojosi patalpas biurui. Vieną rytą žiūriu, ogi anie vaikšto kostiumuoti ir su kaklaraiščiais, to iki šiol nebūdavo, ant krūtinių pasikabinę korteles, kuriose, be pavardės ir vardo, nurodytos pareigos. Kortelės viršuje lietuviškai, o apačioje - angliškai. Vienas, skaitau, prezidentas, kitas - menedžeris (lietuviškas ekvivalentas „vadybininkas” dar nebuvo sugalvotas), dar kitas „direktorius administracijai”, nors tos administracijos geriausiu atveju 3-4 žmonės. O štai valytoja tapo direktore valymo reikalams, ar kažkaip panašiai. Dar vakar buvę normalūs vyrai vaikšto tokie pasikeitę, orūs, atsako neskubėdami, santūriai lyg svarstydami, ar iš viso čia verta su tavim prasidėti?.. Nes jų vadas (anaiptol ne D. Rokfeleris ir ne B. Geitsas) kažką tokio nužiūrėjo užsieniuose.
Įdomiai atrodė: kolektyvo saujelė, vieni kitus pažįsta, interesantai – reti paukščiai... Ir staiga tokios euroatlantinės pretenzijos! Dar daugiau, išreiškė norą, kad ir aš tokią etiketę užsikabinčiau, girdi, jeigu jau sukiojiesi mūsų pastate, reikia...
Sunkiausia buvo su pareigomis: manosios „vykdantysis direktorius” susišaukė su jų „direktorė valymo reikalams” ar kaip ten... Todėl kiek pagalvojęs, užsirašiau lietuviškai ir angliškai: „Pats sau ponas”. Vaikštau kitądien krūtinę išrietęs, nutėškęs reikšmingą miną. Tikras pasaulio bamba, o tie, kurie suprato ironiją, „lūžo” ir teigė šito niekada nepamiršią.
Nežinia, dėl tos ar dėl kitos priežasties, naujovių „firmoje” netrukus buvo atsisakyta, gyvenimas grįžo į senas vėžes - visi lengviau atsikvėpė. Aš, be visa ko, gavau gerą pamoką: kai susiduri su absurdu, nepriimk jo rimtai, neieškok argumentų, paaiškinimų, neuždavinėk klausimų... Verčiau nusišypsok. Kad ir pats sau...
