Dukros Eugenija Norvilienė (iš kairės), Marytė Bernotienė ir Teresė Lukoševičienė šimtąjį jubiliejų švenčiančią mamą Stefaniją Pocienę apgaubė meile ir pagarba.Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Zita KATKIENĖ
Iki šiol Petreliškėje (Kelmės raj.) tebestovi namas, kuriame gimė ir užaugo Stefanija Pocienė. Tame name jau seniai gyvena kiti žmonės, senokai jo išorė pakeista. Petreliškėje Stefanija užaugo keturių vaikų šeimoje. Šiandien gyva ji, vyriausioji, sulaukusi 100-ojo jubiliejaus, ir jauniausiasis brolis, kuriam 86-eri metai, galėjęs pasveikinti seserį jubiliejaus proga. Drauge ir keturi vaikai, dešimt vaikaičių ir šešiolika provaikaičių.
Pasveikino jubiliatę ir Savivaldybės atstovai, „Sodros” tarnautojai, įteikiantys dovanas ir sveikinimus kiekvienam miestiečiui, garbaus jubiliejaus sulaukusiam.
Užaugusi mažažemių šeimoje Stefanija neturėjo galimybių lankyti mokyklos, tad ir rašto nemokėjo. Marytė Bernotienė, vidurinioji jubiliatės dukra, džiaugiasi mamos žinių troškimu. Ji pati savarankiškai išmoko skaityti, tad visą gyvenimą skaitė spaudą, labai mėgo skaityti knygas.
Kelmės rajone gyveno ir šeimą sukūrusi. „Tėvukas trumpai dirbo kolūkio pirmininku, vėliau tame pačiame kolūkyje kitų darbų ėmėsi, o mama buvo namų šeimininkė”, - pasakoja jubiliatės duktė.
Šeimoje augo penki vaikai, tad mama ne tik visus spaudė prie mokslų, bet ir pati drauge su vaikais mokėsi. Ji savarankiškai išmoko ir rašto, tad tada, kai vaikai išvyko iš Kražių ir visi penki baigė aukštąsias mokyklas, mama pati jiems laiškus rašydavo. „Tėvai labai stengėsi, kad mes mokytumės, nes patys negalėjo mokytis”, - prisimena dukros.
Jubiliejaus dieną šalia mamos buvo vyriausioji dukra Eugenija Norvilienė, Marytė Bernotienė, kurios namuose jau penkerius metus mama gyvena, ir jauniausioji Teresė Lukošienė. Dukros vienu balsu tvirtina, kad jų mama buvusi ne tik nepaprastai graži ir maloni visiems žmonėms. „Ji buvo pati geriausia iš visų mamų. Aš nesu mačiusi jos supykusios. Nei su vaikais, nei su kaimynais nesipyko, nesibarė. Jos pagrindinis žodis buvo „ačiū”, ir sakė jį labai dažnai”, - pasakoja M. Bernotienė, kuriai daugiausiai tenka rūpinti mama, kai ji nebėra tokia guvi, kaip jaunystėje. Tačiau didelių rūpesčių nebuvo. Iki pat praėjusios vasaros ji dar kieme po obelimi sėdėdavo. „Gal praėjusios vasaros karščiai paveikė, bet per juos sveikata labai pablogėjo”, - pastebėjo dukra. Nors mama visus pažįsta, su visais bendrauja, tačiau nebėra tokia kaip anksčiau. „Daug dažniau gyvena vaikystės prisiminimais, daug ilgiau miega”, - apibūdina dukra šimtąjį jubiliejų švenčiančios mamos savijautą. Pablogėjusi ji ne tik po karščių, bet ir tada, kai palaidojo sūnų, kai į amžino poilsio vietą išlydėjo ir savo vaikaitį. Visi vaikaičiai jai labai brangūs, visiems skyrė labai daug dėmesio, meilės, gerumo, širdies šilumos.
