Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Labas rytas. Ieškau pono Eriko Burbulo, - pusamžis, pliktelėjęs tipelis neryžtingai mindžikavo Provincijos centrinės televizijos Reklamos skyriaus vadovo kabineto tarpduryje. - Aš jums dar vakar skambinau... Dėl vakcinos? Pamenate?”
„Prisimenu”, - santūriai galvą linktelėjo vyriausiasis reklamuotojas, pakviesdamas svečią užeiti.
„Mano vardas Bonifacijus. Bonifacijus Skerskandis. Galite vadinti tiesiog Boniu. Atstovauju medikamentų platinimo kompanijai „Angies spjūvis”. Reikalas tas, kad atėjo ruduo, o mūsų sandėliuose dar liko neparduotos vakcinos už beveik du milijonus. Sakau, reikėtų kažkaip paraginti visuomenę skiepytis. Na, gal reikėtų neilgo reklaminio filmuko per jūsų televiziją, tarkime, bendru planu rodoma palata ir lovoje gulintis išblyškęs jaunuolis. Aplinkui vaistų buteliukai, slogi aplinka ir t. t. O ligonis ir sako liūdnai: „Pagailėjau pinigų skiepams nuo erkinio encefalito, tačiau praradau žymiai daugiau: šiandien turėjo įvykti mano vestuvės...” Arba kažką panašaus. Žodžiu, ne man jus mokyti – esate gi specialistai!”
Po valandos viskas buvo sutarta: kada ir kiek kartų bus eteryje sukamas reklaminis klipas, kas bus jame rodoma ir t. t. Sutartis pasirašyta, rankos paspaustos, pinigai pervesti.
Nedaug pakoreguotas reklaminis klipas provincijos televizorių ekranuose pasirodė maždaug po savaitės: išblyškęs, vos gyvas vyrukas gulėjo palatoje. Jis sakė: „Po to, kai susirgau erkiniu encefalitu, supratau, jog yra gyvenimas čia, ir yra gyvenimas ten (mosteli ranka į lango pusę). Ir tuos du gyvenimus skiria nedidelė pinigų suma, kurių aš pagailėjau skiepams”.
Gal tuo ši nedidelė prekiautojų vaistais gudrybė ir būtų pasibaigusi, bet... Džinas jau buvo paleistas iš butelio, ir greitai procesas tapo nebevaldomas.
Jau kitą dieną konkuruojantis Provincijos televizijos „Pagrindinis kanalas” aistras tik dar labiau pakaitino, kažkur pasigavęs bobutę, kuriai kažkodėl paraudo blauzda ir ėmė labai niežėti. Močiutė prieš televizijos kamerą svarstė, ar tik nebus čia „prisisiurbusi” erkė, pasimaitinusi krauju ir vėl nuropojusi jai vienai težinomais takais? Operatorius tuo metu stambiu planu filmavo močiutės blauzdą, o žinių vedėja kamantinėjo, ar ruošiasi senoji kreiptis į medikus? O gal ji žino kokius liaudiškus gydymosi būdus, tokius kaip ramunėlės, nasturtos, šalavijai, rupūžės antpilas?
Tada Provincijos centrinė televizija nutarė perspjauti konkurentus: ėmė ir suorganizavo pokalbių laidą „Ar reikia bijoti erkių?” Į kurią pakvietė neaiškios kilmės tipelį, kai kurių žiūrovų teigimu, labai jau panašų į pilstuko mėgėją, tvirtinusį, jog po vakarykščios dienos jam kažko skauda galvą, džiūsta burna ir akyse žiežirbos laksto: ar tik nebus kartais įsisiurbusi encefalitinė erkė?
Medikai žarstė patarimus ir skatino visuomenę skiepytis, gamtininkas pasakojo apie erkių vystymosi ciklo ypatumus, o televizijos žiūrovai galėjo skambinti ekrano apačioje nurodytais telefonais ir pasigirti: skiepijosi jie šiemet nuo encefalito, ar ne. Tiesa, skambutis kainavo du litus, bet skambinusiųjų netrūko. Žinoma, tai tik menkniekis visuotinio pavojaus akivaizdoje!
Netrukus erkių tema vis dažniau ėmė rodytis ir respublikinės spaudos puslapiuose. Apie tai kasdien rodė visų pamėgti nacionalinės televizijos kanalai, ir kiekvienas save gerbiantis transliuotojas stengėsi surasti bent po vieną žmogelį, kurio negalia primena erkinio encefalito arba laimo ligos simptomus. Šitokie nabagai buvo tiesiog grobstomi, jų vertė kilo labiau negu naftos barelio Irako-Kuveito krizės laikotarpiu. Naujienų ištroškę žiniasklaidos atstovai juos tiesiog medžiojo medicinos įstaigų priimamuosiuose, brukdami į burnas mikrofonus, bei klausdami, ką pacientai dabar jaučia, ar buvo prieš tai pasiskiepyja, ar aukšta jų kūno temperatūra, ar turi surašę testamentą ir kam paliks savo pusnaujus veltinius, jeigu tolesnė ligos eiga baigtųsi fatališkai?
Landesni žurnalistai nepraleisdavo progos iškamantinėti kokio kaimo bėdžiaus, kiek tas turi sukaupęs savo „pagrabui” pinigų. O tada reportažą baigdavo didaktiška fraze: „Štai erkės užkrėstas pensininkas Jeronimas Bauža sako kojinėje po čiužiniu pasidėjęs gyvenimo santaupas – beveik 9000 litų. O juk tik vieno procento šios didžiulės sumos būtų užtekę, kad išvengtų nelaimės!” Tuo metu kamera stambiu planu filmuodavo medikų apsuptą išblyškusį, prie lašelinių ptijungtą, neskustais keturių dienų šeriais ant veido kaimo artoją.
Galimai erkiniu encefalitu apsikrėtusiųjų veidai kasdien mirgėjo televizorių ekranuose, pirmuosiuose puslapiuose juos nuolat spausdino laikraščiai ir žurnalai. O internetas prisipildė grėsmingų raginimų: „Nelauk, kol įsisiurbs – skiepykis dabar!”
„Ką tu apie tai manai, brangusis?” - paklausė Provincijos centrinės televizijos Reklamos skyriaus vadovo Eriko Burbulo žmona po to, kai jiedu prieš miegą pažiūrėjo serijinę laidą apie klastingųjų erkių užpultus bendrapiliečius.
„Nežinau nė ką galvoti. Stačiai kažkokia epidemija! Kaltas globalus klimato atšilimas ar velniai žino kas! Šitiek erkių! Šitiek infekuotųjų! Pasaulio pabaiga! Baisu!”
„Ir man baisu, Erikai, - pačiutė prigludo prie vyriškio peties. - Neramu dėl mūsų, dėl vaikų, dėl senelių... Aš jau paskaičiavau: visiems pasiskiepyti užtektų ir tūkstančio. Na, gal kiek daugiau... Vienas juokas, kai aplinkui dedasi šitokie kraupūs dalykai! Ką pats manai?”
Erikas Burbulas kurį laiką mintijo žmonos pasiūlymą. Paskui nusišypsojo ir tarė: „Tu gi visada buvai mano šaunuolė! Taip, tai bus pati geriausia išeitis: rytoj iš pat ryto pasiimsime vaikus, užsuksime pas tavo ir mano tėvus, ir visi drauge važiuosime skiepytis! Nereikia gailėti tam pinigų. Pinigai, investuoti į sveikatą, sugrįš dešimteriopai!
