Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vadinamos skraidančiosios lėkštės pasirodo ne vien Amerikoje, Brazilijoje arba Permės srityje, Rusijoje.
 Pasak gerai informuotų šaltinių, toks kontaktas įvyko ir Šiauliuose, berods, tuo metu, kai SRSS vairą į rankas perėmė M. Gorbačiovas. Tikėti ar netikėti – tesprendžia kiekvienas (čia ne religija), tačiau suradus ir pakalbinus įvykį atsimenančius liudininkus, išryškėjo vaizdelis, kaip tąsyk viskas galėjo būti...

Kosminis laivas iš Andromedos ūko sparčiai leidosi trečiojoje nedidelės žvaigždės sistemos planetoje. Kad nekeltų panikos, laivas tūpė išjungęs žiburius ir visas radijo lokacijos priemones. Netikėtas smūgis sukrėtė skraidančiąją lėkštę. „Bulšyt! - angliškai kriuktelėjo laivo vadas, medūzos formos būtybė, galinti įgauti bet kokį pavidalą. - Tie čiabuviai ant stogų išsikėlę tiek antenų,  kad vieną kliudėme”. (Įgula ilgą laiką „kalė” anglų kalbą, nes žinojo, kad Žemėje lengviausia susišnekėti būtent angliškai). O praradęs valdymą erdvėlaivis netrukus šleptelėjo šalia tamsoje skendinčios didelės statybvietės.

„Tik atsargiau su žodžiais, - mokė šturmaną erdvėlaivio vadas, eidamas ieškoti pagalbos. - Kas ne taip, ir iš karto mums ant galvų pasipils atominės bombos. Supranti? Aborigenai jie, dar neišsivystę iš plastmasės amžiaus. Be to, kaip ir visos laukinės tautelės, žemiečiai perdėtai įtarūs. Mums svarbiausia sutvarkyti besileidžiant nulaužtą hipererdvės jutiklį, kitaip amžinai liksime čia – iki laiko koridoriaus užsidarymo liko mažiau kaip dvi valandos...”

Tuo metu pakaušęs santechnikas Petras sėdėjo prie savo metalinio garažo iš žvelgė į juodą nakties dangų. Laisvu laiku jis „chaltūrino” - garaže laikė suvirinimo aparatą ir lopė kiaurus klientų mašinų duslintuvus. Tą vakarą jis buvo ką tik atsisveikinęs su dviem savo draugeliais, su kuriais iš pradžių išgėrė po butelį „andropovkos”, paskui tris butelius vyno, paskui.... Et, nesvarbu. Daug išgėrė. Petras pakilo, nusprendęs, kad pats laikas užrakinti garažą ir pėdinti namo į Šimšę, kai, netikėtai susvyravęs, stačia galva įpuolė į gilią, iškastą pamatų duobę... Atsipeikėjo šviečiant pilnačiai. Šiaip taip išsikabarojęs ir delnu glostydamas sutrenktą galvą, santechnikas Petras apstulbo: už dvidešimties žingsnių stovėjo nematytas sidabru blizgantis aparatas, aplink kurį lakstė keletas neūžaugų...

„Turbūt užsieniečiai. Ir mašina jų nematyta... Gal amerikietiška?” - pagalvojo Petras, stebėdamas, kaip jo linkui žingsniuoja dvi keistos figūros. Išvystyta visokioms „chaltūroms” jo intuicija pašnibždėjo, kad svečiams reikia pagalbos, o atlygis, ko gero, bus didžiulis, galbūt netgi doleriais!

„Prašom... Bitte zdesj, - painiodamas žinomus užsienietiškus žodžius ir baisiai gestikuliuodamas pakvietė svečius Petras. - Varykite svoj mašinen in main garaž! Ein moment ir gedimui kaput!” 

Žemietis sunkiai laikėsi ant kojų ir, rodės, visiškai negirdi ateivių pasakojimo apie juos ištikusią nelaimę.

„Čiabuviai mėgsta visokias dovanas, - tarė šturmanas, savaip supratęs Petro tylėjimą. - Gal reikėtų jam padovanoti atominį reaktorių arba susintetinti statinę gryno etilo alkoholio?” - „Tik ne tai, - paprieštaravo vadas. Suuos kas iš Tarp galaktinių rezervatų komiteto, kad svaiginame čiabuvius, dviem šimtams metų atims skraidymo licencijas”.

O laikas tirpo. Nevilties apimtas erdvėlaivio vadas žinojo, kad bet kada gali pasirodyti čiabuvių policija, o konfliktai – neįėjo į skrydžio planus. Ieškoti pagalbos kitur irgi nebuvo kada. Galiausiai jis paėmė atitrūkusį hipererdvės jutiklį ir pabeldė į laivo korpusą, gestu rodydamas, kad reikia pritvirtinti bei tarė vieną universalų šiai planetos daliai burtažodį: „Vodka!”

„Palaukit, vyrai, tuoj kabelius atvilksiu, - pažadėjo netikėtai atkutęs santechnikas Petras. - O jūs turbūt iš Juėsei? America? „Krutą tačką” turit. Kelintų metų? Koks variklio darbinis tūris?” - malė liežuviu, nepastebėdamas, jog niekas neatsakinėja į klausimus.

Jutiklis buvo privirintas ten, kur ir derėjo, ir anksčiau negu laivo vadas pamatė tolumoje mirgančius mėlynus švyturėlius. Jie sparčiai artėjo prie statomo naujojo viaduko. Reikėjo skubėti, kadangi konfliktuoti su čiabuvių rasėmis draudė Visatos lygių galimybių įstatymas.

„Būtina jam deaktyvuoti atmintį, - tarė šturmanas, - tik laiko procedūroms nebėra... Ką daryti?”

„O tu panaudok senąjį protėvių metodą”, - gudriai pamerkė milžinišką akį vadas, žvilgsniu rodydamas netoliese žiojėjančią pamatų duobę...

Santechnikas Petras prabudo paryčiu duobėje, sušalęs ir nuo skausmo plyštančia galva. Išsiropštęs lauk, jis miglotai prisiminė nakties nuotykį, viską laikydamas sapnu. Tačiau kažkas tarytum traukė ten, kur dar neseniai stovėjo keistas nakties svečių aparatas. Petras be vargo surado žemėje įspaustas tris kosmolėkio atramų žymes, pripildytas nežinomos kilmės žalio skysčio! Vadinasi, visa tai ne sapnas! Jie egzistuoja! 
Iš baimės santechnikui pakirto pakinklius, o išdžiūvusi burna degė it suodžiai sename dūmtraukyje. Norėjosi bėgti ir visiems pasakoti, kas nutiko, bet kojos neklausė. Jis prisiekinėjo sau daugiau nebegersiąs. Ypač sutemus. Jis apgailėjo degtinėje paskandintą gyvenimą ir pasiryžo nuveikti kažką reikšminga, galbūt net išgelbėti skęstantį žmogų! Tada prisėdo ant gelžbetoninio bloko ir... ėmė laukti 14 valandos, kai, naujojo genseko įsakymu, parduotuvėse pradėdavo prekiauti alkoholiu. Įdienojus išliurlinęs butelį „rašalo”, Petras pasijuto kur kas drąsiau, ir pasuko tiesiai prie  telefono automato.

Miesto partijos komiteto antrojo sekretoriaus V. B. kabinete kalbėjosi dviese. Suskambo telefonas. „Taip... Taip... Kur matėte?... Taip... Imsimės priemonių... Būtinai nuvažiuosime ir išsiaiškinsime... Ačiū jums, draugas, už pilietinį budrumą”, - gaudė pokalbio nuotrupas be dėmesio likęs antrojo sekretoriaus pašnekovas.

„Kažkoks psichas. Ateivius teigia šiąnakt matęs prie statomo viaduko”, - tarė V. B. padėdamas ragelį ir tuo pačiu padėdamas tašką visai šitai istorijai.

P. S.
 
O jei visa tai būtų atsitikę mūsų dienomis? Gal miesto valdžia skirtų daugiau dėmesio šiai istorijai ištirti? Gal jau spaustume dešines žaliems žmogeliukams ir atostogų skristume į Kentauro Alfą?

„Nieko panašaus, - ironiškai šypsosi ano pokalbio liudininkas, žinomas mieste kraštotyrininkas. - Esu tikras, jog ir dabartinė valdžia lygiai taip pat greitai „nugesintų” bet kurį nežemiškų faktų liudininką... Kam valdžiai rūpesčiai? Jeigu jie kyla, vadinasi, dirbama prastai, vadinasi, pone (arba drauge), esate ne savo kėdėje...”

Kęstučio PABIJUTO pieš.

 
Straipsnių peržiūros
94564601
Į viršų