Po Savivaldybės stogeliu prisiperėjo visas būrys partinių gegužiukų. 

 

Mykolas DEIKUS

Ilgamečiai Savivaldybės tarnautojai bėga iš valdiško darbo nuo didinamų krūvių, o jų vietas užima partiniai gegužiukai. Viename iš skyrių susikaupė nuolat didėjantis lizdelis vadinamųjų „projektų vadovų“, kurių prisiveisė tiek, kad peraugo visą Savivaldybės projektais iki šiol besirūpinusį skyrių.

 

Valdiška duona – jau nebesaldi. Tai rodo Savivaldybės darbuotojų rotacija. Pabėgo Aplinkos skyriaus vedėjo pavaduotoja, Ekonomikos skyriaus specialistė nusprendė laimės ieškoti Norvegijoje, o kita atsisakė darbo dėl nebepakeliamo krūvio, sumažėjo tarnautojų Investicijų ir miesto plėtros skyriuje, net Savivaldybės administracijos direktoriaus patarėja bendruomenės sveikatos klausimais Jolanta Stirbienė nusprendė verčiau užsiimti gydytojo praktika, nei valdišką duoną krimsti. 

 

Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius patvirtina, kad žmonės darbo atsisako dėl padidėjusių krūvių ir sumažėjusių atlyginimų (atlyginimus ketinama dar labiau mažinti). V. Damulevičiaus žodžiais, ilgiausiai dirbantiems tarnautojams atlyginimai sumažėjo iki 25 procentų. Savivaldybėje dirbantis specialistas „į rankas“ gauna apie tūkstantį litų. Žinoma, išskyrus skyrių vedėjus ir Savivaldybės vadovus, kurie ir toliau neskursta, uždirbdami 4-5 kartus daugiau.

 

Tačiau yra grupė darbštuolėlių, kurie tikrai negali skųstis valdiška duona. Teneįsižeidie – pavadinsime juos gražiu lietuviško paukštelio vardu „gegužiukais“. Už gebėjimą pinigėlius „iškukuoti“.  

 

 

Pirmas gegužiukas – jau pavasaris visiems partinukams. Ledus į Šiaulių savivaldybę pralaužė Gintautas Mikučiauskas. Partijos Tvarka ir teisingumas atstovas po rinkimų buvo įtupdytas į Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo kėdę. Ilgai neužsibuvęs skriste išskrido taip, kad net partijos koalicijos atstovams klausimu plaukai pasistojo.

 

Kai kas mėgino suvesti su skandalingąja Zoknių oro uosto kupanyrų (žvyro pylimų) pardavimo istorija, patekusia ant prokurorų stalo, tačiau partijos bičiuliai viešai baltinių neskalbė.

 

Prabėgo kiek laiko ir G. Mikučiauskas vėl pasirodė Šiaulių savivaldybėje. Jau kaip projektų vadovas. Tiesa, projektų vadovas ilgai net kabineto projektams vadovauti neturėjo, tačiau pareigos skamba išdidžiai. Juoba, kad projektų vadovas – ne šiaip eilinis partietis, kurį alkūnėmis nuo lovio būtų lengva pastumti, o pats Paksų giminaitis. Savas, žodžiu.

 

 

G. Mikučiauskui buvo pavesta „administruoti“ projektą, kuriuo už Europos Sąjungos pinigus visoje Šiaulių apskrityje turi būti įvesta elektroninė demokratija (skamba išdidžiai, bet už tuos pinigus daugeliui politikų bus nupirkti mygtukai balsuoti – gal dėl to, kad viešai  keliant rankas už nepopuliarius sprendimus tauta mato, - red. past.).

 

G. Mikučiauskas taip plėtojo demokratiją, kad projektų vadybininkai iš Vilniaus ėmė visais varpais skambinti – elektroninės demokratijos specialistas į elektroninius laiškus neatsakinėja, projektas dega, ataskaitų nėra. Ačiū dievui, prisišaukė. Bet gegužiukai jau užuodė valdišką lesalą ir pabiro Savivaldybėn it kurapkiukai iš rugių.

 

 

Iki šiol visus investicinius Savivaldybės projektus administravo penkios Investicijų ir miesto plėtros skyriaus moterys ir merginos. Iki šiol jų pakako. Dabar jų liko keturios, užtat projektų vadovų užderėjo kaip po geros vasaros. 

 

Net ir patys Savivaldybės darbuotojai, įpratę prie etatų pūtimosi tempų, neramiai gūžčioja pečiais ir skaičiuoja vis pasipildantį projektų vadovų korpusą. Šiuo metu projektams vadovauja net šeši administratoriai: Violeta Benetienė, Vaiva Motiečiūtė, Gintautas Mikučiauskas, Kristina Patapaitė, Martynas Šiurkus, Aurelija Čižauskaitė. Kiekvienas iš jų vadovauja 2-3 projektams. Būtent vadovauja, nes visą juodą darbą nudirbo Savivaldybės tarnautojai – to paties Investicijų ir miesto plėtros ar Statybos skyriaus. Panašiai, kaip „sentencijoje“ iš Leonido Gaidajaus komedijos apie Šuriką: „Kas nedirba – tas valgo“.

 

 

Savivaldybės Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja Aistė Žalevičienė, kaip ir dera ištikimai tarnautojai, mėgina pateisinti „projektų vadovų“ gyvavimą. Pasiteisina, jog tai buvo ne jos – o vadovybės sprendimas ir „ramina“, jog atlyginimai mokami ne iš Savivaldybės biudžeto, o iš projektui skirtų lėšų (yra kuo džiaugtis - tai, ką buvo galima sutaupyti ir investuoti, bus išleista projektų vadovų atlyginimams, - red. past.). 

 

Kitas vedėjos argumentas: esą projektų vadovai įdarbinti laikinai, kai projektai bus įgyvendinti – darbo sutartis nutrūks. Tačiau nieko nėra amžinesnio už laikiną, kaip sako liaudies išmintis. 

 

Projektai bus įgyvendinami iki 2012-2013 metų. Po to bus nauji projektai, kuriems administruoti, to neatmetė A. Žalevičienė, ir bus samdomi dabartiniai projektų vadovai. Žinoma, nebent pasikeistų politinis klimatas, nes kai kuriems projektų vadovams jis gali būti net labai „ne į sveikatą“.

 

 

Iš anksto žinodami, kokiu būdu projektų vadovai išsiperėjo po Šiaulių savivaldybės stogeliu, Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėjos A. Žalevičienės klausiame, kaip buvo pasirinkti projektų vadovai. Skyriaus vedėja suskubo įtikinėti, kad konkurso skelbti įstatymai nereikalauja. 

 

Ir vis dėlto – kaip skyrius atrado ir išrinko pačius geriausius specialistus ES lėšomis finansuojamiems projektams administruoti, pvz., gal kur viešai skelbė, kad reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai?

 

A. Žalevičienė prisiminė, kad viena iš projektų vadovių skyriuje atliko praktiką (tai bent projektų vadovės patirtis!), o kaip pateko kiti, dorai paaiškinti nesugebėjo. Tai gal kai kuriuos pasiūlė vadovybė? Vedėjai neliko nieko kito kaip pripažinti tiesą.  

 

Projektų vadovų plejada  iš tiesų – tikras valdančiosios koalicijos atspindys. Iš žinomesnių partinukų paksų giminaitį G. Mikučiauską jau minėjome, o štai konservatorius Martynas Šiurkus ateinančiuose rinkimuose net užsimojo patekti į Šiaulių miesto tarybą.

 

Pasidairius po Savivaldybės skyrius matyti itin pagausėjusios partinės vados, bet apie tai – kituose laikraščio numeriuose.