Zita KATKIENĖ
Šiandien, rugpjūčio 2 dieną, mūsų senoliai didelį dėmesį skirdavo elgetoms. Taip vadindavo tuos, kurie vaikšto po kaimą, prašinėdami išmaldos. Šaltiniai teigia, jog, pasibaigus rugiapjūtei, liaudyje buvo paplitusi tradicija pirmuoju derliumi pavaišinti ir tuos, kurie kenčia nepriteklių - vargšus. Jiems būdavo nunešama duonos, kitų maisto produktų.
„Ubagų“ diena dar sietina ir su Šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu, kuris buvęs neturtingas, basas ir įsteigė Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Tik šią dieną minėdami pranciškonai ją vadina ne „Ubagų“ diena, bet Porciunkule. Įvedus krikščionybę ši diena taip pat švenčiama, tik jau vadinama Šv. Mergelės angeliškosios šventė ir raginama padėti vargšams.
Dažniausiai išmaldos prašančius žmones tenka matyti prie Šiaulių katedros vartų. Sutinku prie tvoros stovinčius žmones, prašančius išmaldos. Dvi moterys energingai aiškina aplinkiniams, kad jos nerūko ir negeria, tačiau iš bėdų išbristi nepavyksta. Todėl ir tiesia ranką, ir prašo pagalbos.
Prie bažnyčios vartų sienos ir lazda amputuotą koją pasirėmęs apie 60 metų vyras. Sakome, kad artinasi „Ubagų“ diena, norime parengti straipsnį ir prašome pagalbos. „Aš jums nieko nekomentuosiu”, - nukerta pagalbos prašytojas.
Žmogui amputuota koja, tad akivaizdu, kad gyventi sunku. „Aš tik neseniai čia stoviu, anksčiau to nedariau”, - paaiškina paklaustas, ar gyvena iš to, ką čia surenka. Ir priduria, kad daug tikrai nesurenka, gyvena iš invalidumo pensijos, bet ir ji labai maža. Prašome papasakoti, kas nutiko, kad neteko kojos, bet žmogus atsako tą patį: „Aš jums nieko nekomentuosiu”. Ir po to į visus klausimus atsako tuo pačiu: „Aš jums nieko nekomentuosiu”.
„Tu visada geri, dar čia su žmona susiriejai. Ar galima tokiam gerti? Dar čia stovi! Aš niekada negeriu, bet neišgyvenu. Man reikia padėti!” - šaukia kitoje vartų pusėje išmaldos prašanti moteris. Eina žmonės. Ir jie šelpia ne vienakojį elgetą, bet ką tik garsiai išrėkusiąją visą tiesą apie tuos, kurie neteisingai pelno duonos kąsnį - patys nusigeria, nedirba, nesirūpina, o dabar išmaldos prašo.
Netrukus vienakojis pasišalina - tyliai, be triukšmo. Lyg išnyksta iš Šiaulių katedros tarpuvarčio.
Viena išmaldos prašytoja netrukus pati prieina prie žurnalistų. „Man reikia pagalbos, - pradeda. Ir ramiu monotonišku balsu pasakoja istoriją apie Kelmės rajone turimą žemę, už kurią nesumokami pinigai.
Tada prie dviejų išmaldos prašytojų prisijungia dar viena. Išsiima nupjautą „bambalio” dugną ir ištiesia jį ant delno. Čia turėtų kapsėti pinigėliai tų, kurie norės padėti. Ji stovi visų priekyje, tad einantieji į Katedrą pirmiausia eis pro ją.
Prieiname. Prisistatome. „Mes rengiame rašinį, skirtą „Ubagų“ dienai. Gal jūs galėtumėte mums padėti”.
„Kodėl aš jums turėčiau padėti? Už ką aš turiu jums padėti!” - be užuolankų pakelia balsą pagalbos prašanti moteris.
Nusprendžiu trauktis, nes šiandien mano šventas noras paprašyti kitų pagalbos buvo neišgirstas. Gal kitą kartą prie šventų namų vartų suklups žmogus, kuris sutiks padėti žurnalistei parengti rašinį, skirtą „Ubagų“ dienai...
Tų pačių „ubagų“, apie kuriuos rašė XIX amžiaus pabaigos kūrėjas Jonas Biliūnas. Papasakojo rašytojas apsakyme „Ubagas” apie nusigyvenusį žmogų, išvytą iš namų. Tačiau skaitytojams atrodo, kad rašytojas papasakojo apie tėvą iš namų išvijusio sūnaus dvasios ubagystę. Pamename, kaip mokytojai mokė pasimokyti iš senelio Sabaliūno ir, gyvenime užklupus sunkiai valandai, rasti savyje jėgų ne neapykantai, bet meilei ir gerumui, mokė susitaikymo su žiauria ir negailestina tikrove. Tačiau niekaip nesupranta apsakymo „Ubagas” herojai, kaip visų kaimo vaikų mylimas „dėdė Petras” galėjo atsidurti gatvėje su elgetos lazda?
Šiandien - paprasčiau. Šiandien aišku, kad elgetauti nėra nei gėda, nei žema, kaip buvo Biliūno laikais. Ir tikrai nereikia laukti, kol vaikai iš namų išvys. Ir nusižeminimo nereikia. Nes galima ne tik pareikalauti pagalbos, bet dar ir iškoneveikti tą, kuris jos neduoda. Arba, neduok Dieve, jo - elgetos paprašo pagalbos...
