Paminklas – metalo lankstinys kiemo kalaitei Murzytei.
Nuotr. iš V. Purono albumo.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Praėjusį savaitgalį viename iš centro daugiabučių kieme atsirado metalo lankstinys – paminklas kiemsargei Murzytei. Žinoma, negalėjome nepakalbinti sumanymo autoriaus, dizainerio V. Purono: kas gi toji kalaitė, kuriai statomi paminklai?

Murzytės biografija
„Niekas iš miesto žilagalvių nebeatsimena kaip ir kada Murzytė tapo Vilniaus g.146-ojo daugiabučio nuolatine gyventoja. Jos šviesus atminimas liko mūsų širdyse, nežiūrint to, kad šunytės kailis buvo juodas, o mintys – kudlotos. Ji gimė mišrūnė, nes keturkojės motina buvo tikra kalė-besarmatė, lengvai susidėdavusi su visokiais gatvės ciuckiais...“ - pasakoja V. Puronas.
Kalaitės gyvenimas prabėgo Gorbačiovo pertvarkos laikais, todėl, paminklo sumanytojo teigimu, daugelis tos epochos bruožų atsispindėjo Murzytės elgesyje. Savo guolį ji buvo susisukusi priešlėktuvinės slėptuvės ventiliacinėje stoginėje, šiandien tapusioje jos paminklo vieta. Gyventojai išnešdavo išėdų ir kaulų. Maisto ir pati išsikaulydavo, kantriai tupėdama prie užpakalinių mėsos parduotuvės durų – tuomet geriausius kąsnius buvo galima gauti tik „po blatu“ -  per užpakalines duris. Nieko nestebino toks jos elgesys, natūralus, suprantamas kiekvienam Tarybų Sąjungos piliečiui.“

Anot V. Purono, Murzytė gražiai sugyvenusi su vaikais. Neurgzdavo ir ant kiemo gyventojų, nors dėl visa ko juos apuostydavo. Daugiausiai pagyrų nusipelnė tuo, kad rytais tarnybon palydėdavo vieną iš čia gyvenusių anuometinės Šiaulių milicijos vadovų. Dviese juodu bindzendavo iki komisariato durų Aušros alėjoje, po to viena parkicendavo namo. 1994 metais ji buvo atsivedusi bene keturis šuniukus, kuriuos žindė šioje improvizuotoje būdoje ir neurgzdavo, jei koks nepilnametis bamblys bandydavo juos paglostyti.
„Murzytė budriai stebėjo politinius procesus, vykusius jos kieme ir miesto centre, asmeniškai dalyvavo Pergalės paminklo vertime, - tęsia V. Puronas. - Aplodavo civiliniais rūbais apsirengusius tarybinės armijos karininkus, mat tie kvėpindavosi odekolonais „Šipr“, „Krasnaja Moskva“ arba „Troinoj“. Jaunystėje jos meninė nuotrauka buvo patekusi net į „Raudonąją vėliavą“...
Murzytė mirė šuns mirtimi 1995 metų pavasarį, per atlydį. Nevalytoje Varpo gatvėje pravažiuojantis sunkvežimis užsižiopsojusią ją pervažiavo, palikęs gaišti ištęžusio, purvino sniego provėžoje...

„Kalaitės kūnas gal savaitę drybsojo šalikelėje, kol toks Kęstutis su cigarete dantyse, mano prašymu, palaikus užkasė kiemo užkaboryje. Du jos našlaičius šuniukus kurį laiką globojo Lauros mama, turėjusi raktus nuo rūsio. Vėliau šuniukus atidavė į kaimą,“ - mena dizaineris.

Prisiminimas perkeltas į metalą
Šviesus šunytės atminimas dabar įamžintas Vilniaus g. 146 kieme. Čia atidengtas paminklas „Murzytei – kiemo šunytei“ nes sukako lygiai 17 metų, trys mėnesiai ir 18 dienų nuo kalytės tragiškos žūties. Laikraštinės aistros dėl šio paminkliuko atsiradimo, neabejotinai nustelbs šurmulį dėl išdrabstytų milijonų, dėl milžiniškų Šiaulių miesto skolų. Murzytę ilgai prisiminsime net tada, kai miesto finansiniai genijai bus seniai seniai užmiršti, o jų sukurtos skolos su visais procentais bus išieškomos iš mūsų bei atiduodamos skolintojams, - įsitikinęs V. Puronas. Ir čia pat pacituoja lotynišką sentenciją: „Ars longa, vita brevis“ – „Menas amžinas, gyvenimas trumpas“. Kokia didi skardinio meno atsakomybė...