Gražbylė Venclauskaitė: „Dabar gatvė mane labai atgaivina: ten ir nepažįstami žmonės užkalbina, kažką malonaus pasako“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ilgaamžiškumo receptas pagal Gražbylę Venclauskaitę: šokoladas, sportas ir optimizmas
Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Dešimtą ryto Gražbylė Venclauskaitė išeina pasivaikščioti nuo namų Simono Daukanto gatvėje bulvaru iki „Šiaulių“ viešbučio ir atgal. Tai tik vadinama „pasivaikščiojimu“, nes iš tiesų tai greitas, sportinis ėjimas, kurio tempą ne visiems trisdešimtmečiams pavyktų išlaikyti.    
O juk visoje Lietuvoje žinoma teisininkė, advokatė Gražbylė Venclauskaitė paskutinę šios gegužės dieną švęs šimto metų jubiliejų. Tik tuo sunku patikėti, matant šią miniatiūrinę elegantišką moterį ir klausantis jos it dokumentai tikslių pasakojimų.

Tik pačiai Gražbylei Venclauskaitei nieko čia keista – ji visada tokia buvo, tokia ir yra.     
- Visą gyvenimą mėgau vaikščioti – niekada nelaukdavau autobusų, visur eidavau ir pareidavau pėsčia.
Turėjau bylų Tytuvėnuose, į kuriuos rytą iš Šiaulių važiuodavo autobusas ir vakare vienintelis atgal parvažiuodavo. Tai aš juo nuvažiuodavau, o bylai pasibaigus nueidavau į Kelmę apie dvidešimt kilometrų ir iš ten autobusu parvažiuodavau į Šiaulius. Ir taip visą laiką.
Vieną kartą užpustė kelius, tai teisėjas skambina į Šiaulius ir sako: mūsų advokatas negali atvažiuoti, atsiųskit Venclauskaitę, kad atbėgtų...
Kitą kartą pasibaigė Tytuvėnuose byla, nes neatvežė kalinių, ir mes trise – Gafanavičius, Petrauskienė ir aš – dvyliktą valandą jau laisvi. Aš ir sakau: einu į Kelmę. Tie irgi nusprendė kartu eiti. Išeiname iš Tytuvėnų, Gafanavičius ir klausia: čia jau Kelmė matyti? Ne, sakau, čia tik  Tytuvėnų geležinkelio stotis – nuėjome tik du su puse kilometro. Tai Gafanavičius toje stotyje ir pasiliko laukti traukinio.

O mudvi su Petrauskiene einame. Einame, einame – kalnas, ant jo pastatai. Petrauskienė klausia: ar jau Kelmė. Atsakau: ne, tai tik puskelis. Petrauskienė: puskelis... tai aš lieku laukti autobuso. Ir pasiliko.
Tai aš viena ir nuėjau į Kelmę ir parvažiavau į Šiaulius šeštą vakaro, kaip tik tuo metu, kai autobusas įvažiuodavo į Tytuvėnus. Pėsčia pareidavau ir iš Kuršėnų į Šiaulius.

Gražiausi mano metai buvo tada, kai aš galėjau sportuoti: čiuožti, slidinėti, dviračiu važinėti, plaukioti. Dar aštuoniasdešimties aš čiuoždavau.
Aš visada buvau sportiška. Vaikystėje buvau trumparegė, bet akinių nenešiojau. Norėjo man juos uždėti, bet aš futbolą žaidžiau, todėl kai kartą kliuvo kamuoliu į galvą, tai tėvas pasakė: tai jau ne, akinių tau negalima nešioti.

- Dėl to sporto tokia sveika esate?
- Na, mano vėžio operacija buvo prieš dešimt-vienuolika metų. Tada pas mane ir cukraus atrado, ir kraujospūdį, ir radikulitą, ir išvaržą, ir visokių ligų, kurių aš net nežinojau, kad turiu. Bet tas ligas aš išgydau pati, nes tik truputį klausau, ką gydytojai pasako.
Sakysim, man rado radikulitą ir aš jo atsikračiau be jokių gydytojų – vaikščiodama nuo Vilniaus gatvės iki Aušros alėjos pirmyn atgal po šešis kartus. O sakė: radikulitas - sudėtinga liga, neišgydoma, tik nuskausminama...
Prieš kokius keturiasdešimt metų turėjau bylą Radviliškyje, kitą Telšiuose ir dar vieną Žagarėje. Pirmą dieną važiavau į Radviliškį stovėdama – negalėjau atsisėsti, nes jei atsisėdu – neatsikeliu. Labai skaudėjo, todėl ir į Telšius važiavau stovėdama, atsirėmusi į sieną, ir į Žagarę. Bet ten man po pusės dienos atleido nugarą ir radikulitas praėjo be jokio vaisto. Tai ir šį sykį lengviau radikulitą variau, nes žinojau, kad jis išvaromas.
Gydytojai sako: išvarei negalutinai, tai neišgydoma. Gerai, neišgydoma, bet dabar man neskauda.
Aš nepripažįstu nuskausminimų, tik operacijas: išpjovei – gerai, neišpjovei – nieko nepadarysi. Sako, pas mane tas vėžys vis dar tebėra. Ir gerai – aš jį ir kankinu: štai šiandien, tokiu geru oru, aš tiek prisivaikščiojau, nes tai vėžiui kaip tik ir nepatinka. Man geriau greitai eiti, ne palengva. Todėl ir nelabai draugauju su žmonėmis vaikščiodama, nes nemoku vaikščioti – aš tik lakstau.
Žinote, aš esu pagal charakterį optimistė. Didelė optimistė. Buvo visokių perturbacijų mano gyvenime, bet jų neminėsime. Tačiau ir didžiausiose perturbacijose aš suvalgydavau šokolado – tuoj   viskas praeidavo.

- Labai mėgstate šokoladą?
- Mėgstu. Ne tik šokoladą – visokius saldumynus. Esu Vydūno krikšto duktė, tai visur visiems, kai apie jį paklausia, viską papasakojusi, sakau: klauskite – atsakysiu, bet neklauskite, ką valgau, ko nevalgau, kiek miegu, nes meluoti nenoriu, o teisybės nesakysiu.
Juk jei pasakysiu, kad mano pagrindinis maistas – šokoladas, ką žmonės pagalvos? Nors tai ir tiesa - visą gyvenimą smaližė esu, kaip ir mano tėvas.
O mano mėgstamiausias gėrimas – kakava. Ji labiau patinka nei kava. Jei geriu vandenį, tai tik su konfitiūru (uogiene).
Šiaip valgau viską. Bet į virtuvę aš niekada neidavau ir neinu. Šeimininkyste neužsiimu – juk aš tėvo duktė.

Kaip anekdotą galiu papasakoti, kaip poilsiavau Palangoje. Pabuvome ten kiek, o išvažiavimo išvakarėse ateina senis (aš taip savo vyrą vadindavau) ir sako: šeimininkė nori su tavimi susipažinti. Aš jam atsakau: jau prisigyrei, kad mano žmona tokia, kad kitokia? Jis: būta ko čia girtis, kad tu turi reikalų su visokiais žulikais, kai aš - pats gydytojas.
Na, nuėjau aš pas šeimininkę, o ji manęs klausia: čia jūsų tikras vyras? Atsakau: tikras, registruotas. Šeimininkė: tai va, vyras - gy-dy-to-jas (ir kelia ranką į viršų), gydytojas eina į turgų, perka vištą, bulves, morkas, atneša, verda, kepa, čirškina, vaiką vedžioja, o jūsų aš per tą laiką nė karto virtuvėje nemačiau. Aš: o ką man daryti virtuvėje? Ji: žmonai yra ką daryti! Aš: yra žmonų, kurioms yra ką daryti, yra - kam nėra. Ji: nekokia žmona esi, nekokia. Aš: aš irgi darbą turiu, ne tik vyras. Ji: bet jis - gy-dy-to-jas, gy-dy-to-jas (ir vėl kelia dešiniąją į viršų)!
Ir iš tikrųjų kaimo žmogui gydytojas yra kažkas ypatinga. Gal todėl, kad su žulikais nieko bendra neturi.
Šiaip ir aš ilgą laiką norėjau gydytoja būti. Ir dabar pagalvoju, kad jei antrą kartą gyvenčiau, tai tik gydytoja būčiau.
Gydytojo profesija yra dėkinga, advokato profesija – ne. Jei laimėjai bylą, tai vis tiek nežinai, ar  teisingai laimėjai, ar turėjai teisingą klientą. Juk gali ir nežinoti, kad esi klaidingai informuotas.  

- Negi tikrai nė karto per savo gyvenimą nebuvote užsukusi į virtuvę?
- Buvo toks istorinis įvykis – vienu metu aš kepiau pyragus. Tokia pažįstama Viktorija kartą labai greitai, kol kortomis lošėme, iškepė tokį skanų pyragą. Aš jos ir paklausiau, ar sudėtinga kepti.
Atsakė, kad ne – reikia tik sumaišyti tiek kiaušinių, tiek ir tiek margarino, dar kefyro, miltų ir kepti.
Tai tą pačią dieną aš namie atskirai išplakiau kiaušinių baltymus, trynius sumaišiau su cukrumi,  pridėjau ne kefyro, o grietinės, sviesto - ne margarino, razinų, abrikosų, išmaišiau ir įdėjau kepti į duchovkę. Ištraukiau – puikiai gavosi, tai ir paskambinau Viktorijai: pyragas nusisekė.
Ta manimi nepatikėjo: tuoj atvažiuos mano vyras į tavo pyragą pažiūrėti. Atvažiavo ir aš jį pyragu pavaišinau. Jis suvalgė ir tuoj pat skambina Viktorijai: pasikavok – toks geras, kad su tavo net palyginti negalima! Viktorija vis tiek netiki: tai man gabaliuką parvežk paragauti.
Bet aš pyrago nedaviau, pasakiau, kad nebeliko, nes supratau, kad Viktorija iškart perpras, kodėl mano pyragas skanesnis nei jos – dėl grietinės ir sviesto.
Tą pyragą kepiau gal mėnesį, gal du, nes greitas – takšt-takšt-takšt ir viskas.  

- O ar tiesa, kad jūs ne tik virtuvės, bet ir technikos nemėgstate?  
- Aš prie mašinos vairo nesu nė piršto pridėjusi. Kartą sėkmingai apgyniau vairuotoją Panevėžio teisme. Kol ginamąjį išleido iš kalėjimo, jo brolis, kuris mane buvo ten nuvežęs, išėjo ir prisigėrė. O prisigėręs užmigo ant galinės automobilio sėdynės.
Na mes su ginamuoju susėdome priekyje – tegul miega. Ir kelyje įvažiavome į griovį – buvo vasario mėnuo, prisnigta, slidu. Vairuotojas ir sako: ne bėda – jūs vairuokite, o aš išstumsiu. Pasakiau – aš nevairuoju. Vairuotojas nustebo: tai kaip jūs teisme reikiamus klausimus užduodate ekspertui ir bylą laimite? Atsakiau: matote, aš vairuotoja ant popieriaus. Jis dar labiau nustebo: dar tokių vairuotojų yra!!!
Nei iki tol aš vairavau, nei po to. Aš ne tik nevairuoju – didžiausias mano techniškas darbas yra duris užrakinti. Kompiuteriais nesidomauju. Padovanojo man mobilųjį telefoną – tebėra lagamine. Kam jis man? Na, jei dirbčiau, tai panaudočiau, nes tada nauda yra.

Aš - tikrai popierinis žmogus, visada siaurą savo sritį turėjau. Mano abstraktus mąstymas: niekada nereikėjo atmintinai mokytis. Ir atmintį turėjau gerą, galiu pasakyti.
Na, dabar gyvenu, ir viskas. Nematau, kad čia kas ypatinga būtų – eina diena po dienos, diena po dienos... Va, jei aš kažką padaryčiau – juk žmogus turi būti naudingas.
Manau, kad ilgai nebegyvensiu – blaiviai į tai žiūriu. Aš esu tėvo duktė (čia nėra kitos kalbos), todėl noriu būti palaidota prie tėvo. Nežinau, ar pasiseks – tie kapai uždaryti. Tačiau kadangi aš žadu susideginti, tai manau, kad ten tą mano dėžutę – fit ir įdės.
O dabar gatvė mane labai atgaivina: ten ir nepažįstami žmonės užkalbina, kažką malonaus pasako. Aš tada vis pagalvoju: o kodėl taip. Na, jei jiems būčiau kažką gera padariusi (vienam kitam esu padariusi), tai viskas aišku būtų, o dabar – tiesiog malonūs žmonės.

„Aš esu pagal charakterį optimistė. Didelė optimistė“, - prisipažįsta Gražbylė Venclauskaitė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.