
Šį gražų 5500 kv. m ploto viešbutį su SPA, konferencijų ir sporto salėmis, parduotuvėmis ir t. t. trukdo statyti miesto valdininkai.
Projekto autorių nuotr.
Antanas KAČINSKAS
Pro Lietuvą kaip uraganas praėjusią savaitę praūžė rinkimų į miesto merus antrasis turas. Jų rezultatai daug kam buvo netikėti.
Pirmiausia todėl, kad gana daug kur nugalėjo ne visiems nusibodusių partijų marionetės, bet nepartiniai merai. Be to, kaip bebūtų keista, į merus išrinkta nemažai verslininkų. Taip atsitiko ne tik Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, bet ir Biržuose, Kėdainiuose ir t. t. Tai buvo daug kam netikėta, nes miestiečiai nelabai mėgsta geriau už juos gyvenančius žmones, įprastai ne ypač pasitiki verslininkais, manydami, kad jie visada siekia tik asmeninės naudos, nes taip yra įpratę. Bet šių rinkimų rezultatai rodo, kad situacija bei žmonių vertinimai keičiasi. Akivaizdu, kad dalis nusivylusių rinkėjų balsavo už verslininkus todėl, kad mano, jog šie, sugebėdami pasirūpinti savimi, savo šeimomis ir savo įmonėmis, turėtų sugebėti rūpintis ir viso miesto reikalais. Kiek tokia nuomonė teisinga, parodys ateitis.
Dar iki antrojo mero rinkimų etapo buvo daug abejojančių, kurį iš kandidatų palaikyti – ar verslininką Artūrą Visocką, ar Seimo narį Valerijų Simulik. Rinkėjams apsispręsti turėjo padėti keli vieši debatų turai. Tačiau daugelio nuomone, jie ne tik nepadėjo apsispręsti, bet atvirkščiai – dar labiau supainiojo rinkėjus, nes abu kandidatai juose pasirodė labai blankiai.
Žinoma, tenka labai apgailestauti, kad šių debatų vedėjas žinomas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, vesdamas šiuos debatus per nacionalinę televiziją, šypsojosi ir atvirai juokėsi iš abiejų debatininkų bei jų pasisakymų, o žinomas žurnalistas ir apžvalgininkas R. Valatka viešai gailėjosi šiauliečių vertindamas šiuos debatus.
Akivaizdu, kad nei vienas, nei kitas kandidatas nesugebėjo aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokius darbus miesto aktualiausiose srityse planuoja atlikti.
Visi žinome apie daugybę miesto problemų, pavyzdžiui, apie daug metų duodamus politikų pažadus sutvarkyti Dainų rajono pėsčiųjų bulvarą, esantį tarp „Aido“ ir „Lyros“ prekybos centrų. Tačiau jis iki šiol netvarkomas.
Daugiau negu tragiška būklė yra ne tik miesto centrinės Prisikėlimo aikštės, kurią taip pat daug metų žadama renovuoti, bet darbai vis nepradedami ir tuščiai tebesiginčijama, kaip ši aikštė turi atrodyti. Dar baisesnė padėtis yra Kaštonų alėjoje, kuria einant labai lengva susilaužyti koją, o važiuojant dviračiu dantys taip barška, kad turėtų girdėtis net ir Miesto savivaldybėje.
Taip pat abu kandidatai nieko nekalbėjo apie tai, kaip spręs pensininkams rūpimus klausimus, miesto transporto problemas, kaip konkrečiai rūpinsis duobėtomis miesto gatvėmis, automobilių stovėjimo daugiabučių namų kiemuose problemomis, kokias permainas tiek, kiek leidžia Savivaldybės galios, padarys miesto verslininkams, kaip skatins kurti darbo vietas ir dar daug daug klausimų „kaip?“ liko ne tik kad neatsakyta, bet ir apskritai net nediskutuota.
Dabartinio miesto mero pajuokavimai, kad jam tapus meru nebus karo, o nebūnant karo mieste bus ir investicijų, skamba daugiau graudžiai nei juokingai. Akivaizdu, kad debatai ne ta vieta, kur galima pliurpti visokius niekus. Žinoma, taip juokaujant galima teigti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, išsigandęs dabar jau mūsų miesto meru tapusio Artūro Visocko, pasislėpė nuo viso pasaulio net 11 dienų ir viešai nesirodė, o pasirodė tik praėjusį pirmadienį, kai jau buvo aiškūs rinkimų rezultatai.
Norisi paklausti, tai kodėl tų didesnių investicijų nebuvo visus tuos 25 nepriklausomybės metus, kai nebuvo karo. Akivaizdu, kad nemaža dalis rinkėjų, nusivylę šiais debatais, nebežinojo, už kurį kandidatą balsuoti, ir apskritai nebeatėjo į rinkimus.
Todėl akivaizdu, kad gerbiamajam Artūrui reikės gerokai daugiau idėjų ir išradingumo norint pateisinti rinkėjų pasitikėjimą, kurį jie avansu pademonstravo jam per mero rinkimus. Daugelio nuomone, dalis rinkėjų, balsuodami už Artūrą Visocką, balsavo ne už jį, bet prieš visas pabodusias partijas, nuolat tauškiančias niekus ir pažadus dalijančius, bet jų nevykdančius bei nusibodusius politikus. Šis balsavimas taip pat parodė, kad žmonės linkę net aklai rinktis kandidatą į merus, kad tik meru nebūtų koks nors nomenklatūrininkas.
Akivaizdu, kad Seimo nariui Valerijui Simulik nepavyko atsikratyti nei buvusio partinuko etiketės, nei įvaizdžio, kad jis yra valstybinės sistemos dalis. Turbūt visi sutiksite, kad vien tai, jog Artūras Visockas, kaip jis pats sako, tapo žinomas dėl aplinkos švarinimo akcijų, nėra garantija, kad miestą pasiektų permainos, o jo bandymai gauti įvairiausių partijų palaikymą kelia dar didesnį nerimą, nes akivaizdu, kad už šį palaikymą teks atidirbti, kad ir dalijant postus tiems patiems politikams, prieš kuriuos balsavo rinkėjai.
Tai ar nebus toks elgesys vieša Artūro išdavystė savo rinkėjų atžvilgiu. Tai, kad Artūras Visockas neturi komandos, patvirtina ir jo pastaruoju metu vieši komentarai, kad jis iš savo sąrašo neplanuoja kelti jokių kandidatų į valdančius postus.
Viena vertus, tai lyg ir gerai arba parodo, kad jo komanda – tai atsitiktinių žmonių būrys. Gerai dar, kad ne „žaliųjų žmogeliukų“. Kita vertus – kėlimas į šiuos postus tų pačių senų politikų yra didžiulė tragedija. Žinoma, būtų labai gerai, jei A. Visockas ištesėtų savo pažadus skirti administracijos direktoriumi ne kurį politinės partijos atstovą, bet žmogų, nesusijusį nei su politika, nei su Savivaldybe, kadangi ten permainos daugiau nei reikalingos.
Gerbiamajam Artūrui norėtųsi patarti, kad jis pirmiausia ieškotų ne užsienio investicijų, bet apsišluotų savo kieme ir pagaliau sudarytų sąlygas Lietuvos ir pirmiausia miesto verslininkams investuoti savo mieste, o šioms investicijoms netrukdytų jokie Savivaldybės klerkai. Juk dar neseniai Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame verslui nepalankiausių miestų sąraše puikuojasi ir Šiauliai.
Viešai jau daug metų kalbama, kad viena iš didžiausių investicijų kliūčių yra Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius ir jo vadovė Rasa Budrytė. Tačiau nieko nedaroma, kad būtų pakeista ši situacija. Šio skyriaus darbuotojai, o ypač jo vadovė, įvairiausius ir painiausius poįstatyminius aktus traktuoja taip, kaip nori, žiūrint, kas yra paklausėjas ar pareiškėjas bei statytojas, todėl daugumą verslininkų toks elgesys atgraso nuo bet kokių investicijų.
Manau, kad naujasis meras, siekdamas parodyti, kad jis iš tikrųjų rūpinasi žmonėmis, investicijomis, miestu, pirmiausia turėtų rodyti asmeninį pavyzdį ir, bet kokiam investuotojui susidūrus su trukdymais, turėtų asmeniškai padėti ir priimti tuos investuotojus bei rūpintis jų problemų išsprendimu. Todėl reikėtų ne nekelti telefono ragelio, kaip šią savaitę A. Visocką jau kaltino įvairūs politikai bei žurnalistai, bet viešai paskelbti savo numerį, kad kiekvienas, norėdamas į jį kreiptis ar pasiskųsti valdininkų nerangumu ir neveiklumu, galėtų tai padaryti tiesiogiai.
Kaip pavyzdį verslo trukdymui galima paminėti vieną šviežią atvejį, kai viena daugybę metų Šiauliuose veikianti įmonė – UAB „Šiaulių lyra“ – būtent iš Savivaldybės viešame aukcione įsigytame už beveik 2,3 mln. litų sklype Tilžės gatvėje nori statyti net 5500 kv. m ploto viešbutį su SPA, konferencijų ir sporto salėmis, parduotuvėmis ir t. t., bet niekaip negali pradėti statyti tik todėl, kad valdininkai per klaidą autobusų stovėjimo aikštelę ir keleivių laukimo paviljoną Tilžės gatvėje perkėlė į tą vietą, kur turi būti įvažiavimas į šios bendrovės žemės sklypą!
Pažymėtina, kad pati Savivaldybė patvirtino detalųjį planą ir sudarė su verslininkais infrastruktūros sutartį, kurioje numatė šį įvažiavimą būtent toje vietoje, bet vėliau už Europos Sąjungos pinigus per neapsižiūrėjimą atliko darbus rekonstruojant autobusų stotelę su paviljonu taip, kad ir dabar dėl šių kelių tūkstančių eurų vertės darbų stabdoma daugiau kaip 5 mln. eurų investicija mieste, kuri sukurtų per 100 naujų darbo vietų, o visi valdininkai trauko pečiais ir aiškina, kad jie nežino kaip ištaisyti savo klaidas, nors viešai tai pripažįsta.
Atkreiptinas dėmesys, kad pastačius šį pastatą atsirastų ne tik daug naujų darbo vietų, bet ir gerokai papilnėtų mokesčiais valstybės ir „Sodros“ biudžetai, taip pat būtų mokamas ir nekilnojamojo turto mokestis bei mokesčiai už licencijas alkoholiui, tabakui ir t. t. į miesto biudžetą, jau nekalbant apie miesto įvaizdį, nes Šiauliai iš tikrųjų pirmą kartą turėtų tokį kokybišką viešbutį su įvairiomis paslaugomis vienoje vietoje, kokio mieste dar nėra ir turbūt niekada daugiau nebus.
Todėl gerbiamajam merui reikėtų ne toli ieškoti idėjų ir investicijų, bet supurtyti valdininkus, kurie bijo ir tingi užpakalį pajudinti, kad į miestą pagaliau ateitų net tik užsienio, bet ir šiauliečių investicijos ir būtų sukurtos naujos darbo vietos. Norisi tikėti, kad dar iš tarybinių metų gajus užsieniečių kultas jau praeity.



