Nors minimalus atlyginimas Lietuvoje ir padidėjo, tačiau šiauliečiai ilgai nemąstę renkasi užsienyje mokamą minimalų atlyginimą, iš kurio įmanoma ir pragyventi, ir susitaupyti.  
Vigitos JUODVALKIENĖS montažas

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Nors nuo sausio 1-osios minimalus atlyginimas Lietuvoje padidėjo iki tūkstančio litų, tačiau jaunimas ir toliau kraunasi lagaminus ir kelia sparnus užsienin. O pasiryžę gyventi ir dirbti Šiauliuose irgi ne visi pajus atlyginimo padidėjimą: pinigus ryja augančios prekių bei paslaugų kainos bei godūs darbdaviai, kurie nėra nusiteikę mokėti didesnį atlyginimą.

Margarita Padirvinskaitė: „Lietuvoje savęs nematau“
Šiaulietė Margarita Padirvinskaitė į svetimą šalį nusprendė išvykti besimokydama vidurinėje mokykloje. „Mokslai baigėsi, darbo neturėjau, niekaip neapsisprendžiau, ką norėčiau veikti toliau, koks apskritai turėtų būti mano gyvenimas“, – prisimena pašnekovė. Mergina pasakoja, kad Šiauliuose ji nematė jokių perspektyvų, kur galėtų realizuoti save. Todėl pasirinko, kaip tuo metu atrodė, lengviausią kelią – emigraciją.
„Išvykau gyventi į Airiją, Dubliną, kur jau buvo įsikūrusi mano vyresnė sesuo. Ji man padėjo prasiskinti kelius – surado darbą vietinėje parduotuvėje, kurioje pati dirbo. Darbo sąlygomis nesiskundžiau, nors darbas buvo sunkus. Tekdavo dirbti savaitgaliais, naktimis, bet tuo metu tai atrodė normalu. Laikui bėgant norėjosi kažko kito. Pagalvojau, kad esu verta geresnio darbo. Tad įgijusi patirties po pusantrų metų pakeičiau darbą. Iki šiol vienoje kavinėje dirbu vadybininko asistente“, – sako Margarita Padirvinskaitė.
Mergina Dubline gyvena jau ketverius metus, ir į Lietuvą grįžti neplanuoja: „Girdėjau, kad Lietuvoje padidėjo minimalus mėnesinis atlyginimas, dėl to labai džiaugiuosi. Tačiau nemanau, kad tai gali tapti priežastimi, dėl kurios emigrantai grįžtų į Lietuvą. Taip pat negalvoju, kad tai padės sustabdyti jaunimo aktyvią emigraciją į kitas šalis. Ne viską lemia pinigai“.
Paklausta, kas turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad norėtųsi gyventi savo gimtinėje, pašnekovė ilgai svarsto. „Sunku pasakyti... Žinau tik tiek, kad šiuo metu ten savęs nematau. Šiuo metu dalyvauju žaliosios kortelės loterijoje. Jei man pasiseks, nemanau, kad grįšiu į Lietuvą. Tačiau niekada nesakau niekada“, – šypsosi Margarita Padirvinskaitė.

Atlyginimai didėjo ne visiems
Aukštojo mokslo diplomą turintis šiaulietis Martynas dvejus su puse metų dirbo picų kepėju. Vaikinas pasakoja, kad tai labai sunkus darbas: „Virtuvėje tekdavo suktis po 13 valandų per parą. Dirbdavau vienas, jokių pamainų. Buvo tikrai sudėtinga“. Jo teigimu, naujai priimti darbuotojai džiaugiasi, tačiau jau po mėnesio supranta, koks didelis krūvis tenka vienam žmogui ir pabėga.
Tokia pat sunki našta užguldavo ir kolegių padavėjų pečius. Vienintelis privalumas, kad jos dirba ne po vieną, todėl gali pasidalyti darbo krūviu. Už tokį „arimą“ mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas.
Martynas prieš atlyginimų perversmus paliko savo darbovietę. „Nebepavyko išgyventi iš nedidelės algos, todėl gruodžio 31-ąją išėjau iš darbo. Liko tik nuogirdos, kad kolegoms administracija liepė įsidarbinti 0,75 etato. Taigi, atlyginimas jiems išliko toks pat. Darbo valandos – taip pat. Jokio didesnio atlyginimo niekas negaus, o į darbovietę gi niekas neis ir netikrins, kiek laiko ten dirbi“, – mąsto pašnekovas.
Paklaustas apie artimiausius planus Martynas sako, kad paseks savo draugų pavyzdžiu – keliaus į užsienį. „Jau 60 procentų mano draugų išsiblaškę po visą Europą. Man taip pat pasiūlė darbą Norvegijoje, statybose. Atlyginimas, žinoma, kur kas didesnis nei čia. Labai gaila palikti Šiaulius, čia gyventi gera, bet kad nėra gerų sąlygų. Dar mėnesį būsiu Šiauliuose, jei atsiras geras pasiūlymas, kuo labai abejoju, liksiu čia“, – sako Martynas.

Meilė gimtinei svarbesnė nei pinigai
Šiaulietis Artūras Gilys taip pat savo laimės ieškojo svetur. Prieš išvykdamas viename Šiaulių restoranų vaikinas dirbo barmenu. Darbas buvo ganėtinai įdomus – teko bendrauti su daugybe įdomių žmonių. Darbo sąlygos palankios kopti karjeros laiptais, tačiau vėliau prasidėjo nesusipratimai.
„Iš darbuotojų buvo pradėta reikalauti daugiau nei įmanoma, o atlyginimo kelti niekas net nežadėjo. Kaip tik tuo metu iš giminaičio gavau pasiūlymą vykti į Angliją. Ten buvo siūlomas sezoninis darbas su galimybe likti ilgesniam laikui. Ilgai nedvejojau ir sutikau. Nors atlyginimas pagal užsienio standartus buvo minimalus, tačiau buvo sudarytos sąlygos geram gyvenimui ir taupymui. Apie ką būdamas Lietuvoje net negalėjau pasvajoti“, – sako pašnekovas.
Anglijoje vaikinui teko dirbti eilinį darbą fabrike. Artūrą Gilį maloniai nustebino darbo sąlygos: „Darbdavių požiūris į darbininką ten visiškai kitoks. Jie visada atkreipia dėmesį į darbuotojų pageidavimus, išklauso patarimų, stengiasi padaryti darbą kuo lengvesnį, aprūpina visais reikiamais dalykais. Tu nebijai kreiptis į vadovą, nes jis visada išklausys, nepakels balso“, – džiaugiasi šiaulietis.
Vis dėlto po dvejų metų vaikinas suprato, kad negali be savo gimto krašto. Jį slėgė gimtinės ilgesys, šeimos, draugų trūkumas. „Grįžęs pradėjau ieškotis darbo, kad ir už minimalų atlyginimą. Nors dabar jis padidėjo, tačiau nemanau, kad žmonėms tai padės. Padidėjus atlyginimui, pakilo ir kainos. Taigi liksime toje pačioje vietoje, kurioje ir buvome. Nemanau, kad minimalaus atlygio pakėlimas sustabdys emigraciją. Norint, kad jauni lietuvaičiai liktų savo šalyje, reikia kurti daugiau darbo vietų ir mokėti padorų atlyginimą. Aš tikrai mielu noru dirbčiau Lietuvoje, jei gaučiau tokį minimalų atlyginimą, kaip užsienyje. Ar bent jau kainų ir atlyginimo santykis būtų toks, kaip svečiose šalyse“, – sako pašnekovas.

Šiauliai neteko 3 tūkstančių gyventojų
Statistikos departamento duomenų parengimo Šiaulių skyriaus vedėja Vida Rupšienė teigia, kad 2011 metais iš Šiaulių emigravo maždaug trys tūkstančiai gyventojų. Dar prieš metus užfiksuotas didžiausias emigracijos protrūkis, kai išvyko daugiau nei 5 tūkstančiai šiauliečių. Dažniausiai buvo pasirenkama Jungtinė Karalystė, Airija, Norvegija, Ispanija.
Specialistės teigimu, emigracijos rodikliams įtakos turėjo ir pasikeitęs Socialinio draudimo įstatymas, kuris įpareigojo nuolat Lietuvoje gyvenančius asmenis mokėti privalomąjį sveikatos draudimą. Po įstatymo pasikeitimo savo išvykimą deklaravo ir anksčiau išvykusieji.
Per pastaruosius dvejus metus kas antras emigrantas buvo 20–24-erių metų amžiaus. Prieš išvykdami jaunuoliai Lietuvoje nedirbo vienerius metus ir ilgiau.

„Aš mielu noru dirbčiau Lietuvoje, jei gaučiau tokį minimalų atlyginimą, kaip užsienyje. Ar bent jau kainų ir atlyginimo santykis būtų toks, kaip svečiose šalyse“, – sako Artūras Gilys.
Asmeninio albumo nuotr.