Zita KATKIENĖ

Dabar, kai gyvenimas atseikėjo 101-erius metus, šiaulietė Ona Baliūnienė  gali pasakyti, jog gyventa ne tik ilgai, bet ir prasmingai. Sukurta šeima, pastatytas namas, užaugintas sūnus - kertiniai akmenys, aplink kuriuos ir sukosi nesudėtingas, tačiau kupinas prasmės ir grįstas žmogiškosiomis vertybėmis ilgaamžės gyvenimas.

Vaikystę  ir jaunystę Ona Baliūnienė praleido Ramonaičių kaime (Pakruojo raj.) Augti teko vienai su penkiais broliais, tad nuo mažens buvo didžiausia mamos pagalbininkė. Taip būdavo: sūnūs padeda tėvui, o dukterys drauge su mama šeimininkauja namuose, daržuose. Vienintelę dukterį tėvai spaudė prie darbo ir nenorėjo iš namų išleisti - kas mamą pavaduos, kai vyresnieji broliai vienas po kito namus palieka.

Onutė  pamilo to paties kaimo ūkininko sūnų Igną, tačiau žinojo, kad tuoktis jiems niekas neleis ir iš namų Onutės niekas neišleis. „Mes nemažai padraugavom, bet apie vestuves niekas nenorėjo girdėti”, - prisimena senolė toli nutolusius jaunystės metus.  

Tiesa, Onutei tada buvo apie trisdešimt metų ir spręsti apie savo gyvenimą  jau galėjo pati. Tad, įveikusi tėvų baimę ir nusprendė  eiti ten, kur širdis veda. „Mes pabėgome iš namų”, - puikiai prisimena senolė tą dieną, kai dviese su mylimuoju Ignu nuvažiavo į miestą, kur tuo metu gyveno brolio šeima. Tad brolis su broliene sutiko būti liudytojais ir, nuėję drauge į bažnyčią, prie altoriaus sumainė aukso žiedus.

Grįžę  namo ir pasakę tėvams, kad nuo šiol yra šeima ir gyvens kartu, nesulaukė tėvų priešiškumo. „Nesupyko nei ant manęs, nei ant jo”, - prisimena senolė.

Nespėjo jauna šeima įsikurti, prasidėjo karas. Teko palikti namus, kurtis tai vienoje vietoje, tai kitame mieste. Nukeliauta iki Klaipėdos su sūneliu Vidmantu ant rankų. Tik apie 1959-uosius metus šeima apsistojo Šiauliuose. Inžinieriumi, sandėlininku, dispečeriu įvairiose miesto įmonėse dirbęs Ignas Baliūnas išlaikė šeimą, o Ona triūsė namuose, rūpinosi sūnumi.

Šiauliuose, Papilės gatvėje, drauge su tolimais  giminaičiais Baliūnai įsigijo nebaigtą statyti namą. Dabar namie senolė gyvena su sūnaus šeima. Televizijos ir ryšio sistemos inžinierius Vidmantas Baliūnas drauge su buhaltere Marijona užaugino dukterį, kuri įsikūrusi Vilniuje.

65-erių  metų sulaukusį Igną Baliūną ištiko insultas, ir nuo tada senolė gyvena viena, rūpinasi sūnaus šeima, savimi. Ir rūpinasi, akivaizdu, iki šiol. Gimimo dieną, liepos 28-ąją, apsilankę miesto patriarchės namuose, radome ją skalbiančią savo palaidinę. „Man jos reikės, tai ir skalbiu”, - paaiškino šimtametė, trindama skalbinį į rumbę - medinę rantėtą lentą skalbiniams lyginti, dar vadinamą kultuve. Iki šiol senolė naudoja ir jaunystėje įsigytą kočėlą, kurį apsukusi paklode ar kokiu kitu skalbiniu, trindama rumbe, iki šiol lygina. „Lininių paklodžių negalima lygintuvu lyginti”, - paaiškina klausiama, kodėl nesinaudoja lygintuvu.

Senoji žinojo, kad sveikintojai iš Savivaldybės, lankantys bei sveikinantys miesto šimtamečius bei visus, kurie ir po šimto metų savo gimtadienio sulaukia, ateis penktadienį, tad ir ruošiasi susitikimui. „Man reikės tos palaidinės, tai ir skalbiu”, - paaiškina.

Tačiau visais savo skalbiniais jai netenka rūpintis. „Mašina išskalbia patalynę ir kitus drabužius”, - paaiškina paklausta, ar ne per sunku pačiai skalbti.

Pati senoji pasirūpino ir šventiniais pusryčiais. „Duonos, sviesto, kiaušinių  valgiau, arbatos gėriau. Anūkė dovanų iš Vilniaus parvežė arbatos, tai ją ir gėriau. Pačiai labiau patinka kava, bet jos namie pritrūko. Pati nieko nenusiperku, man nuperka”, - daug neraginama aiškina senoji. Žvilgtelime į sūnų: „Ar gražu kavos mamai nenupirkti?” Sūnaus akyse - linksmas žiburėlis: akivaizdu, kad jam patinka rūpintis mama ir klausytis jos pasakojimo, kuriame būta ne tik tiesos, bet ir pasakojimų apie nebūtus dalykus, kuriame vaikystės ir jaunystės prisiminimų daugiausiai, o vėlesnieji metai tarsi ir nubėgo, neužkliudę širdies...

Su lazdele pasiremdama Ona Baliūnienė vaikščioja po kambarius, išeina ir į kiemą. Ne toliau, nes  ir galva svaigsta, ir lygsvara gali sutrikti. Klausos problemos netrukdo susikalbėti, tik kartais tenka pakartoti klausimą.

„Jūs netingite klausti, labai daug klausimų užduodate. Ir mano brolis buvo mokytojas, daug klausinėjo, giminės istoriją rašė. Tik nežinau, kur dabar viską padėjo. O kur jūs dėsite, kai parašysite? Tai būtinai paskaitysiu”, - pasakoja, klausia ir pati atsako šimto vienerių metų senolė,  o mes, aplinkiniai, tik džiaugiamės ir baltai pavydime taurios ir orios senatvės.