Ką matote, kai žingsniuojate mūsų Saulės miesto bulvaru arba grožitės Talkšos ežero pakrante? Panašu, kad Saulės miesto įvaizdžio jau galime pamažu atsisakyti ir nebepuoselėti (nors jis ir taip mažai pagrįstas). Matyt, tampame kitokiu miestu – kalbu apie viešąsias erdves. O gal geriau nemokamai gauti (dovanų) miesto puošmenas, kurių vertė neaiški ir galbūt net juokinga. Belieka tikėtis, kad naujoji valdžia sieks miesto įvaizdžio kokybės. Ką apie miesto viešąsias erdves ir jų meninius akcentus mano žinovai?
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dina RAKAUSKIENĖ

Valdininkai neturi sistemos
Kad miesto viešose erdvėse nėra natūralaus miesto erdvių užpildymo meniniais akcentais – visai įtikinama.
„Per visą 25 metų nepriklausomybės laikotarpį niekas išties rimtai nieko ir nedarė, kad užpildytų šitą nišą. Pavyzdžiui, užsieniečiai susidomėję klausė, kokia tai skulptūra su moterimi ant unitazo Kaštonų alėjos gale“, – pastebi architektas Vytenis Rudokas.
Trumpai tariant, mūsų miesto valdžios viena po kitos nevykdė nieko aiškaus, tikslingo ir nematė miesto viešųjų erdvių visumos.
Kada buvo kompetentingai bandyta nuspręsti, kaip mūsų miestas turėtų atrodyti šiandien ir rytoj?Visuomenė aršiai diskutuoja: vieniems jau geriau kažkas negu nieko (V. Puronas), o kitiems geriau nieko, negu neaišku kas. Bet panašu, kad teisi yra antroji pusė, kurios galvoje sukasi dar šiokie tokie argumentai.
„Visiškas melas, kad Viliaus Purono kūriniai miestui nekainuoja. Įmonės, kurios įdeda visas lėšas į skulptūras, nemoka mokesčių į biudžetą ir mes, ir miestas kenčia nuo to. O V. Puronas sako „nemokamai“. Melas, blefas. Ir viskas, ką jis sako yra manipuliacija“, – taip mano architektas.
V. Rudoko manymu, V. Purono kūrinių meninė vertė nėra identifikuota. „Aš nesakau, kad ten nėra meninės vertės, sakau, kad ji neidentifikuota. Jis primeta miesto bendruomenei šitą skonį ir šitą rezultatą“, – teigia architektas.
Tai ką reikėtų daryti, kad netaptume „primetamų idėjų“ aukomis? Architektas sako, kad pirmiausia reikia susitvarkyti savo sistemą, kaip mes tvarkome savo erdves – tuomet lengviau bus siekti tobulumo ir meninės kokybės.
Pavyzdžiui, išvogtoji Kaštonų alėja – dėl jos architektui kyla ne vienas klausimas. „Kas šiandien man gali atsakyti kompetentingai, kokie uždaviniai keliami šitos erdvės sutvarkymui? Ar kas nors siūlė oficialiai, ar apie tai buvo diskutuota, ko miestas norėtų iš šitos gatvės? Jau nekalbu apie tai, kad valdžia paprasčiausiai neįgali administruoti šituos procesus – jiems neįdomu, nes ir taip slegia visokios bėdos“, – svarsto architektas.

Et, bus gerai, ką duoda...
Štai pavyzdys, kaip reikėtų vykdyti meninio akcento atsiradimą viešojoje erdvėje – tereikia atsiversti Dailės galerijos puslapį, kuriame paskelbtas konkursas, išvardytos visos sąlygos, terminai ir reikalavimai, komisija rinksianti geriausią darbą. Ir jeigu pasižiūrėsite, pastebėsite, kad toks procesas reikalauja laiko ir visų pusių darbo, oficialaus susitarimo.
Ką duotų elementariausia sistema? „Pati sistema leis atmesti tai, ką daro V. Puronas negerai, ir priimti tai, ką jis daro gerai. Arba iš jo išreikalautų, kad jis padarytų gerai. Suneškite visas jo skulptūras į vieną vietą, ką matysite? Ir toliau visuomenė liks pasidalijusi į dvi dalis. Daiktai į tam tikrą miesto erdvę ateina per sutvarkytą sistemą, etapus, kompetentingus žmones“, – sako architektas. O dabar miestas ką gauna tą ir ima.
Tik ką? Tuoj atsakysime. V. Rudokas pateikia „Geležinės lapės“ pavyzdį.
„Ji buvo viena pirmųjų didelių skardinių skulptūrų. Tai, ką aš girdėjau apie ją, visiškai neatitiko to, ką aš pamačiau. Iki šiandien mano nuomonė apie ją nepasikeitė. Tai yra žaislas vaikams vietoje, kurioje turi būti labai daug intrigos ir interesų, ko iki tol niekada nebuvo. Tai buvo apleista dykra, prie Talkšos ežero, kuri turėtų spindėti kaip urbanistinė, rekreacinė vieta. Tad „Geležinė lapė“ labai gerai kaip žaislas vaikams, kaip pradžia erdvės atgaivinimui“, – sako V. Rudokas.
Žaislas – gerai! Meno nėra – ar čia blogai? Architektas pastebi, kad kažkodėl, kai jaučiame tokį badą, išaukštiname „Geležinę lapę“: esą tai ir mūsų simbolis, ir meno kūrinys.
„Nieko ten tokio nėra, nei tai mūsų simbolis, nei meno kūrinys, – svaičiojimus apie „šedevrą“ paneigia architektas. – Lapė yra dizaino kūrinys. Ir nėra blogų medžiagų, kaip ir nėra blogų spalvų. Yra medžiaga arba spalva ne vietoje, neteisingai panaudota. Čia yra problema, kad per tą vadinamąjį skardiškumą mažiausiai 50 proc. akcentas jau atsiduria ne vietoje vien todėl, kad tai yra skarda. Skardos yra grubios, nejaukios, nemalonios. Kai nieko neturime, mes ir priimame šituos dalykus. Va, čia yra atsakymas, kodėl pusė šiauliečių sako, kodėl gerai. Todėl, kad nieko kito negauna“, – teigia architektas.
Ir dar norisi pridurti vieną architekto pastebėjimą. Pasak jo, jeigu duotume miestiečiams tokias skulptūras, kokias duoda savo miestui Telšių dailės fakultetas, tuojau pat Viliaus darbus nušvilptų tie patys, kurie taip jį garbina...

Keistoka situacija Šiauliuose
Labai svarbi apie mūsų miesto erdves puošiančius meninius akcentus ir menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio pozicija.
Jo teigimu, šiuolaikinėje visuomenėje miestai patrauklūs savo atraktyviomis viešomis erdvėmis. „Žmonės įsimena tai, kas yra estetiškai gražu, kas yra išgyvenama, kas atraktyvu. Meniniai akcentai yra būtini kaip miesto veidas. Jie arba paveldimi istoriškai ir juos reikia saugoti, nes tai yra miesto istorija, arba kuriami nauji atsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės poreikius, jos supratimą, jos estetinį skonį“, – paaiškina menotyrininkas.
Tačiau, jo nuomone, Šiauliuose susiklostė keistoka situacija: „Mes turime paveldėtų skulptūrų, nors istorinių – labai nedaug. Bet iš tarybinių laikų turime labai įdomių ir labai brandžių meninių akcentų. Pirmiausia tai Kazio Kasperavičiaus, Aloyzo Toleikio skulptūros. Tai tikrai labai brandūs ir vertingi kūriniai – juos kūrė profesionalūs menininkai. Šiuos kūrinius myli ir miesto svečiai, ir gyventojai.“
Savotiškai tuščia niša atsirado, kai įvyko postsąjūdinė pauzė mieste ir nebebuvo užsakymų menininkams. Kaštonų alėja kadaise buvo skulptūrų alėja, tačiau skulptūros buvo sudarkytos, sunaikintos, išvežtos, pavogtos. Miesto erdvės tiesiog nuskurdo. Šioje nišoje atsirado galimybė pasireikšti V. Puronui.

Turėsi ryšių ir tavo meną prakiš
Ir čia menotyrininkas paprastai paaiškina, kad pirma turi būti arba tikslinis užsakymas, kurį užsako meno taryba ar komisija, arba turi būti skelbiamas tarptautinis, respublikinis, vietinis konkursas, kad iš visų pasiūlymų būtų išrinktas geriausias. Arba nė vienas, jeigu neatitinka! Tad akivaizdu, kad V. Purono skulptūros atsirado kitu būdu – savavališkai, pasinaudojant savo ryšiais ir įtaka.
„Greičiausiai, jeigu paklaustumėme kokio nors miesto skulptoriaus, ką jis galvoja apie V. Purono objektus, tas skulptorius tik pakraipytų galvą ir tikrai nieko nepasakytų – nei gerai, nei blogai. Jam tai būtų tiesiog nesuvokiamas ir į protą niekaip netelpantis dalykas – kaip taip gali būti iš viso“, – sako V. Kinčinaitis.
Bet. Šios asmenybės kai kurie kūriniai tapo vadinamais socialiniais reiškiniais, kadangi jie patinka didelei visuomenės daliai (ta pati „Geležinė lapė“). „Kadangi žmonės pamilo, reikia su tuo skaitytis ir aišku reikia tą objektą jau įteisinti – būna ir taip istorijoje. O mes, organizuodami meninių akcentų plenerą, einame visai kitu keliu. Mes skelbiame respublikinį konkursą, turime nuostatus ir visus kriterijus, mums menininkai pateikia savo pasiūlymus. Komisiją sudaro dizaineriai, architektai, menotyrininkai, kurie vertina darbus, atrenka pačius geriausius. Ir menininkui pateikiame užsakymą prieš tai suderinę su Savivaldybės Architektūros skyriumi, kur stovės akcentas“, – sako V. Kinčinaitis.
Beje, menotyrininkas neslėpė, kad V. Puroną myli ir gerbia kaip reiškinį, nenurimstantį, neduodantį niekam ramybės – nei politikams, nei miestiečiams.
„Vis dėlto vertinu jo organizacinius gebėjimus, o ne meninius. Geriau jis organizuotų tuos plenerus ir kviestų kitus menininkus tas skulptūras sukurti, o ne pats jas kurtų. Nes skulptūrinis objektas viešojoje erdvėje reikalauja ir talento, ir profesionalumo, ir universalaus supratimo. Būtų geriausia panaudoti Viliaus vadybinius gebėjimus. Kai jis tampa skulptoriumi, gali atsirasti kažkas ir plastiškai arba meniškai gražiai klaikaus“, – mano menotyrininkas.

Artūro STAPONKAUS nuotr.