100 metų jubiliejų atšventusi O. Čepulienė vasarą daug laiko praleidžia būdama sode. Labiausiai jai patinka gulėti sode po obelimi.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Sausio 12 dieną 100 metų sulaukė šiaulietė Ona Čepulienė. Kilusi iš didelės šeimos (trys broliai ir keturios seserys) pati susilaukė net 6 vaikų - 5 sūnų ir 1 dukters. Dabar šeima dar labiau išaugo - turi 13 anūkų ir 16 proanūkių. Džiaugiasi, jei kuris aplanko. „Kol maži vaikai – vargo daug, bet kai užaugini, pagalvoji, kad gerai, jog tiek jų daug. Padėjau ir anūkus auginti. Dabar gyvenu su dukra Genute ir džiaugiuosi gyvenimu“, - sako šimto metų sulaukusi O. Čepulienė.

Ilgaamžiškumo paslaptis – darbas ir ramus būdas
„Jaučiuosi gerai, nors jau 100 metų. Nesitikėjau, kad tiek metų gyvensiu. Bet juk negali žinoti, kiek gyvensi. Sibire buvau, daug vargo mačiau, alkį jutau - net pati nežinau, kodėl tiek ilgai gyvenu. Labiausiai sunku buvo su mažais vaikais Sibire. Mus išvežė 1951 metais į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą sugrįžome tik po septynerių metų. Ištekėjau nebejauna – turėjau 28 metus, nors spėjau ir daug vaikų susilaukti. Su vyru buvome kiek pažįstami - buvome tolimi giminaičiai, todėl dažnai susitikdavome, taip ir pradėjome bendrauti artimiau. Metų jau nemažai turėjau, atsibodo vienai, tuo labiau kad buvo karo metas, todėl nusprendžiau tekėti“, - pasakoja šimtametė.
Daug darbo O. Čepulienei teko dirbti ir grįžus gyventi į Lietuvą. Esant mažiems vaikams, reikėjo suspėti ne tik juos, bet ir ūkį prižiūrėti. Tačiau vis dar šviesūs išliko jaunystės prisiminimai, kai O. Čepulienė eidavo į kaimo šokius. „Šokiuose visuomet armonika grodavo, patys dainuodavome. Ir dabar labai mėgstu dainuoti, tik balso stygos nebetokios. Ir dabar norėčiau uždainuoti. Seni visi poterius kalba, o aš poterių nekalbu – geriau dainas dainuoju. Visokias dainas dainuoju, nors daugelį primiršau. Kai prisimenu kokią, tai užtraukiu“, - sako ilgaamžė.

Mėgstamiausias maistas – lašiniai ir šokoladas
Nors O. Čepulienei jau 100 metų, ji sveikata nesiskundžia ir pas gydytojus lankosi tik pasitikrinti sveikatą. Ja labai rūpinasi vaikai. „Kai guliu, nieko neskauda, bet kai daugiau pavaikštau, kojas kiek pradeda skaudėti - nebėra tiek jėgų. Nežinau, kaip ilgai dar gyvensiu, tačiau kol gerai jaučiuosi, manau, gyvensiu“, - juokavo šimtametė.
Prisiminęs vaikystę jauniausiasis sūnus J. Čepulis pasakojo, kad namuose papjovus kiaulę visuomet būdavo verdama kopūstų sriuba. Ir kuo riebesnė, tuo skaniau. Taip visą dieną šeima maitindavosi. Vienas mėgstamiausių patiekalų ant stalo – lašiniai. „Valgydavome tai, kas papuola po ranka, ir nežiūrėdavome, ar tai senas, ar ne. Buvo sunkūs laikai. Dabar tai valgau skaniai, nors mėgstu viską, ką pagamina dukra. Labai mėgstu saldumynus, bet sako, kad negerai jų daug valgyti, tai ne visada man duoda“, - sako O. Čepulienė.

Gyvenimo išbandymas – Sibiras
Pasak J. Čepulio, pats svarbiausias jo mamos gyvenimo išbandymas – Sibiras, O. Čepulienė su vyru sugebėjo ne tik patys išgyventi, bet ir vaikus išmaitinti. „Tėvas dirbo geležinkelyje Šiauliuose. Po vestuvių gimus trims vaikams, išėjo gyventi į kaimą. Ten gimė visi kiti vaikai. Po to prasidėjo trėmimai į Sibirą. Mamą su visais vaikais įsodino į vagoną, o tėvui buvo liepta pasilikti, nes jis neturėjo teisės išvykti ir palikti darbo. Tačiau tėvas pagudravo ir slapčia pateko į tą patį vagoną, kur ir visa šeima buvo. Taip kartu išvyko į Sibirą. Po 22 dienų kelionės spalio mėnesį jau buvo Sibire. Sugrįžti buvo keblu, nes tėvui leido, o mamą norėjo ištremti į Bauskę, nes laikė liaudies priešu. Tačiau mamos brolis, kuris buvo nusipelnęs karininkas, parašė raštą, ir buvo leista mums visiems sugrįžti namo. Tėvas 1956 metais nusipirko vagoną, kuriuo sugrįžo į Lietuvą. Paradoksalu, kad vieta, iš kurios buvome ištremti ir į kurią sugrįžome – Geležinkelio Metalo prekybos skyrius, kuriame ir pats dirbu“, - apie sunkiausią mamos gyvenimo periodą pasakoja J. Čepulis.
Nors ir daug vargo O. Čepulienė, sveikata jos visuomet buvo stipri. „Namuose nerasite vaistų – mamai jų nereikia. Ji neina ir į bažnyčią, nesimeldžia, tačiau Dievą visuomet laiko savyje. Mama sako, kad reikia būti geriems ir Dievas mums padės. Mama niekuomet nesirgo, nesipyko, nebuvo jai dėl ko nervintis, ne taip kaip mums kasdien, todėl ji ir yra ilgaamžė. Kai kaimynės karvė išmynė mums daržą, ji nesupyko – tik pasakė, kad karvei irgi reikia pavalgyti. Dabar mama pažadėjo išgyventi iki 2015 metų gruodžio, kai jos broliui Kazimierui bus 100 metų, nors norėtųsi, kad dar ir ilgiau gyventų. Liepos 26 dieną vyks didelis jos 100 metų jubiliejaus minėjimas. Jo labai laukia pati mama“, - sako sūnus.

Vaikus išmokė nuoširdaus bendravimo
Jauniausias vaikas šeimoje - dukra Genutė Sipavičienė, su kuria dabar gyvena jubiliatė, sako, kad O. Čepulienė visuomet gera buvusi aplinkiniams, tačiau nuoširdaus bendravimo ir atjautos mokė ir savo vaikus. „Mama buvo mano idealas. Jei kitos paauglės su savo mamomis pykdavosi, tai mes buvome geriausios draugės. Jau nuo mažumės galvodavau, kaip man užaugti ir būti panašia į mamą, kad galėčiau ir aš taip suprasti ir auklėti savo vaikus. Mama nesibardama pasakydavo vos vieną žodį ir visi jos klausydavo. Nežinojau, iš kur ji taip mokėjo, iš kur ta stiprybė“, - sako dukra G. Sipavičienė.

O. Čepulienės sūnus J. Čepulis (dešinėje) sako, kad mama visuomet buvo gera, su niekuo nesibardavo, todėl taip ilgai ir gyvena.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.