Zita KATKIENĖ

Ši žiema - pirmoji, kai miesto benamiai liko be bunkeriu jų pačių vadintos benamių pastogės Dubijos gatvėje. Praėjusią žiemą benamiai dar glaudėsi bunkeryje, nors ten jau nebuvo nei elektros, nei šilto vandens. Vis tiek čia buvę geriau, nei Laikinojoje apgyvendinimo tarnyboje (buvę Nakvynės namai), nes bunkeryje žmogus galėjo išeiti kada panorėjęs ir grįžti kada nori. Į Nakvynės namus leidžiama ateiti 19 valandą ir išvaroma 7 valandą ryto. Ir nesvarbu - speigas ar lietus, nesvarbu - sveikas žmogus ar sergantis. „Visoje šalyje tokia nustatyta tvarka ir kitaip nebus”, - nukerta Socialinių paslaugų centro direktorius Algimantas Beinoravičius, nors puikiai žino, kad naktį gali spustelėti iki minus 23 laipsnių ir žmonės be gailesčio bus išvyti į speigą, kai šaltis dar sustiprėja.

Mirė šaltyje

Prasidėjus šalčiams benamiai nebemiega po atviru dangumi. Jei iki žiemos taip ir nesusirado pastogės, dažnas suka į Laikinojo apgyvendinimo tarnybą Pakruojo gatvėje. Tie, kurie randa nors minimaliausią galimybę nelikti po atviru dangumi per speigą, stengiasi neiti į Nakvynės namus. Benamis Edmundas Švaplys sako tiesiai: „Neinu ten, nes nuo ankstaus ryto vis tiek atsiduri gatvėje”.

Žmogus gyvena apleistame sandėliuke. Savininkas žino, kad jo nuosavybėje gyvena benamis, tačiau žmogaus neišveja. „Aš ne tik galiu gultis ir keltis kada noriu, bet ir mano daiktai nedingsta, o ten ir utėlių gali pasigauti”, - vardija savarankiško gyvenimo privalumus benamis.

Tiesa, sandėliuke nėra labai saugu. Praėjusią žiemą, kai naktį šaltis buvo paspaudęs iki 27 laipsnių, jo sandėliuke sušalo pusbrolis Valerijus. „Abu drauge gyvenome, bet jis tą naktį buvo padauginęs, tai prieš pat Kūčias ir palaidojome”, - prisimena 53-ejų metų vyras skaudžius praėjusios žiemos prisiminimus.

Deja, iš to skaudaus įvykio nepasimokė. E. Švaplys ir šią žiemą verčiau liks nešildomoje patalpoje, bet nepriklausomas nuo kitų diktuojamos tvarkos.

Plinta ir ligos

Nakvynės namų tvarka piktinasi daugelis, kurie ten ieško prieglobsčio naktį. Aleksas Vasiljevas sako, jog blogiausia ir esą tai, kad prieš septynias tenka išeiti į gatvę. Budėtoja jau 6.30 valandą budina miegančius žmones ir skubina ištuštinti patalpas. „Mes greitai apsiaunam batus ir striukes - daugiau nieko ir nereikia”, - įsiterpia ir Eugenijus Lazdauskas.

Dažnas benamis septintą valandą ryto jau stovi autobuso stotelėje. „Mes pirma suleidžiame į autobusą stotelėje laukiančius vaikus, o vairuotojas, jiems sulipus, užtrenkia duris”, - piktinasi benamiai, ne kartą likę stovėti aikštelėje, nors ant galvos sninga ar lyja.

Visą dieną išbūti lauke blogu oru ypač sunku. „Einame ir į parduotuves, užsukame į geležinkelio stotį, bet apsaugininkai veja lauk”, - pasakoja užribio žmonės.

„Einame į konteinerius”, - neslepia užribio žmonės pagrindinio užsiėmimo, kuris juos ir laiko šioje ašarų pakalnėje. „Kartais žmonės padeda tvarkingai supakuotą maistą, bet vis tiek žiemą jis būna sušalęs - valgome su ledukais”, - sako Eugenijus. Jam  ir kitiems likimo draugams labai norėtųsi, kad Nakvynės namuose būtų bent galimybė išsivirti karštos arbatos. Deja, ir to neleidžia. Net elektros lizdų jų kambariuose nėra, tai ir negali net arbatinuke vandens užsivirinti. „Mes juk konteineryje ir arbatinukų, ir arbatos randame, bet negalime naudotis”, - piktinasi žmonės.  

„Net ir prausiamės tik po šaltu vandeniu - nusiskusti negalime”, - bėdoja benamiai ir neslepia, jog vasarą jiems gyventi daug lengviau, nors miega - po atviru dangumi: po krūmais, miškeliuose, prie Talšos ežero.

„Vienintelė išeitis - prisigerti ir pargriūti į pusnį. Tada greitoji parveža į Nakvynės namus ir vidury dienos, ir niekas jau lauk neišveja”, - pasakoja Aleksandras Vasiljevas.

Miegojimas ant grindų patiestų čiužinių vienam šalia kito - didelis vargas. „Utėlės eina, jau turėsime vienas nuo kito parazitus rinkti”, - piktinasi tie, kuriems pavyksta išvengti parazitų per vasarą. O žiemą, kai visi susirenka po vienu stogu - plinta ir kitos ligos. 

Nušąla ir dieną

Visa diena po atviru dangumi ypač pavojinga sergančiam epilepsija. Darius Gudaitis neslepia, jog ši liga jį kamuoja daugelį metų. Prieš tris mėnesius, išsiskyręs su Telšiuose gyvenančia žmona, keturiasdešimtmetis vyras liko be pastogės. „Mane ištiko epilepsijos priepuolis”, - pasakoja vyras, prislėgtas nevilties, nes šis priepuolis buvo lemtingas.

„Aš nieko neprisimenu, o kai atsipeikėjau, pajutau, jog skauda kojos”, - pasakoja užvakarykščios dienos įvykius. Tada žmogus, iki tol miegojęs po balkonais, nuvažiavo pas draugo mamą į Pabalius. Ji ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kai Darius pastebėjo, kad kojos pirštai iki pusės pėdos ėmė ne tik mėlynuoti, bet ir juoduoti.

„Greitoji mane nuvežė į ligoninės Priėmimo skyrių. Ten liepė eiti į kažkokį kabinetą, kuriame dirbęs gydytojas pasakė, kad koją reikės amputuoti, ir nusiuntė pas chirurgą. „Nuėjau pas chirurgą - šis uždėjo kažkokių vaistų, apvyniojo koją bintu ir pasakė, kad aš turiu kreiptis į šeimos gydytoją”, - pasakoja telšiškis.

Deja, nuvykti į Klaipėdą, kur jis yra pasirinkęs šeimos gydytoją, neturi pinigų. Tad nelieka nieko kito, tik... pasigerti ir gultis į sniegą - greitoji nuveš į ligoninę. Bet žmogus jau aštuonerius metus negeria - jis Anoniminis Alkoholikas.  Dirbdamas Klaipėdoje savaitėmis negrįždavo namo. „Buvau neištikimas žmonai ir ji išsiskyrė man net nedalyvaujant teisme”, - pasakoja nevilties kupiną istoriją trijų mėnesių benamio patirtį patyręs žmogus.

Budės dviese  

Naktys laikinojoje apgyvendinimo tarnyboje, kur jau keletą metų per šalčius miega ir benamiai, tapo ypač neramios. Vakar naktį po Nakvynės namų stogu, pasak Socialinių paslaugų centro direktoriaus Algimanto Beinoravičiaus, praleido 26 benamiai. Du iš jų buvo pristatyti policijos pareigūnų, likusieji atėjo patys. „Pagal esamą tvarką benamiai į tris jiems paskirtus kambarius gali ateiti tik 19 valandą”, - sako direktorius ir pats paaiškina, kad šitos tvarkos labai griežtai nežiūrima. Jei žmogus grįžo anksčiau - įleidžiamas, lauke nestovi.

Tačiau ryte niekas nenuolaidžiauja - 7 valandą benamiai, kaip ir visoje Lietuvoje, turi pasišalinti iš Laikinosios apgyvendinimo tarnybos.

Daugiausiai per tris šalčiausias šios žiemos dienas Nakvynės namuose prieglobsčio ieškojo 26 benamiai. Trijuose kambarėliuose, pasak A. Beinoravičiaus, yra sudaryta galimybė miegoti 35-iems žmonėms. „Mes išnešėme lovas ir paklojome čiužinius”, - atskleidžia direktorius galimybę tuose pačiuose trijuose kambariuose padidinti miegančiųjų skaičių.

„Prieškambariukuose įrengėm kriaukles, yra tualetas”, - teigia direktorius. Deja, nei į virtuvę, nei į dušus šiems žmonėms negalima. „Ten gyvena šeimos, auga vaikai”, - aiškina vadovas griežtos tvarkos priežastis.

Naktį nakvynės ieškotojai esą trikdo nuolatinių gyventojų ramybę, nors ir gyvena tik pirmame aukšte. „Jų susirenka kompanija, daiktų, kuriuos parsineša, niekas netikrina, tai prasideda ir išgertuvės”, - neslepia vadovas. Bet girto žmogaus niekas neišveja - greitoji medicinos pagalba vėl atvežtų atgal.

„Nuo šiol naktimis budės dviese -  socialinis darbuotojas ir jo padėjėjas. Bus drąsiau, kai kyla neramumai”, - teigia direktorius. Padeda budėtojams ir policija. Budėtojai turi skubaus pavojaus signalą, kurio vienu paspaudimu iškviečia policiją. Be to patruliuojantys policininkai nuolat užsuka į Nakvynės namus, nes jų pagalbos gali prireikti ir netikėtai. „Ypač 20-21 valandomis įsismaginama”, - žino direktorius šių žmonių gyvenimo ritmą. Deja, keisti nustatytos tvarkos nežada. Net ir susirgus žmogui, nes tada jis vežamas į ligoninę. Nakvynės namuose nėra nei mediko, nei kitų galimybių gyventi ir dieną, kai kambariai valomi ir dezinfekuojami.