Gatvės valomos negalvojant apie tai, kad ne tik šluota, bet ir laistymu tik sukeliamos į orą dulkės ir dar labiau teršiamas oras. 

Redakcijos archyvo nuotr.

 

Zita KATKIENĖ

 

Šiauliuose didėjanti oro tarša kelia vis didesnį pavojų ir sergantiesiems, ir sveikiems. O profesorius Vaclovas Tričys kritikuoja panacėja laikomą gatvių laistymą, barstymą žvyru

 

 

Miesto oras šaltą ir nevėjuotą žiemos dieną ypač užterštas. O tokių dienų - vis daugiau. Smulkiųjų kietųjų dalelių aplinkos ore normą galima viršyti tik 35 dienas per metus, o jau užfiksuotos 48 dienos, kai oro kokybės normos buvo viršytos. Gruodžio 1-ąją dieną automatinės oro užterštumo matavimo stoties užfiksuoti duomenys verčia sunerimti - kietųjų dalelių koncentracijos paros vidurkis viršytas dvigubai - kietųjų dalelių kubiniame metre užfiksuoti net 98 mikrogramai, nors leidžiama norma - 50 mikrogramų. Savivaldybės administracija sudarė komisiją aplinkos oro kokybės valdymo programai ir jos įgyvendinimo priemonių planui parengti, tačiau nuo popierinių komisijų oras netapo švaresnis.

 

 

Bendras miesto oro taršos rodiklis, anot Šiaulių universiteto Technologijų fakulteto profesoriaus, žymaus chemiko, ekologo, pedagogo Vaclovo Tričio, šis rodiklis nerodo realios situacijos. Reikėtų identifikuoti vietas, kur didžiausia oro tarša, tada būtų galima ne tik išsiaiškinti realią situaciją, bet ir greičiau rasti būdų, kaip sumažinti oro taršą. Deja, niekas mieste neturi portatyvių dulkėtumo matavimo prietaisų. Nors ir užsakyta įranga oro taršai matuoti, tačiau nėra lėšų jai pirkti. Tikimasi, jog pavasariop oro tarša bus matuojama ne tik automatinės oro užterštumo matavimo stoties prietaisais, kurie pateikia tik aštuonių valandų koncentracijos vidurkį.   

 

Šaltuoju metų laiku kietųjų dalelių koncentracijos padidėjimą ore lemia meteorologinės sąlygos, suintensyvėjęs kūrenimas šildant patalpas, automobilių srautai, netinkamai prižiūrimos gatvės, statybos. Prie oro taršos prisideda ir gaisrai. Kiekvienu atveju oro tarša priklauso nuo žmogaus veiklos bei atsakingumo. „Juk ne iš kiekvieno kamino virsta tokie pat juodų dūmų kamuoliai, ne kiekvieno automobilis „dūmija” vienodai“, - sako ir V. Tričys, įsitikinęs, jog miestas be taršos net ir neįsivaizduojamas. Nes dūmija net ir tobuliausi automobilių varikliai, o ypač - dyzeliniai. 

 

Miesto specifika taip pat gali turėti lemiamos įtakos oro taršai. Šiauliai - bene vienintelis šalyje miestas, kur dauguma individualių namų kūrenama kietu kuru. Daugelyje didžiųjų Lietuvos miestų individualius namus pasiekia centrinis miesto šildymas ir oro tarša - daug mažesnė.  

 

Mūsuose šiuo metu labiau kenčia individualių rajonų gyventojai, kurių namai arti judrių gatvių. Padidėjus į orą išmetamų teršalų kiekiui bei esant tam palankioms meteorologinėms sąlygoms, kai kuriuose miesto rajonuose gali susiformuoti vadinamieji miesto rūkai.

 

 

Miestas, pasak profesoriaus V. Tričio, urbanizuota vieta, todėl tarša neišvengiama. Kiekvienas automobilis išmeta didžiulius kiekius įvairių dujų mišinio. Su dūmais pasklindantys nesudegę kuro deginimo produktai jungiasi su oru ir susidaro labai žmogui pavojingas benzapirenas. Deja, jo koncentracijos miesto ore, pasak V. Tričio, niekas nematuoja, nors jis yra toksiškesnis net už šviną.  Dažniausiai pavojingas junginys nustatomas autostradų pakelėse, kur gali ilgai išsilaikyti. Tai yra tie patys teršalai, dėl kurių raginama neganyti galvijų pakelės žolėje, dėl kurių raginama nevalgyti pakelėje augančių daržovių, vaisių. 

Automobiliai paskleidžia ne tik dūmus. Išmetamosiose dujose, anot profesoriaus, yra apie 300 pavadinimų teršalų. Sklinda ir kuro garai, nutekėjus kurui, sklinda padangų ir kelių dangos dulkės, kurios, pasak profesoriaus, ypač pavojingos. O šių teršalų junginiai su oru - dar toksiškesni ir pavojingesni.  

Lietus, rūkas nusodina šias kenksmingas daleles ant šaligatvių, gatvės grindinio, kur jos dar ne kartą sukyla, pakilus vėjui, ir vėl nuodija žmones, kenkia miesto augmenijai. 

 

Profesorius teigia, kad miesto gatvės valomos neteisingai. Ypač vasarą, kai yra laistomos. Pasak V. Tričio, tai - neefektyvu, nes sudrėkinamas vien užterštas gatvės paviršius. Jam sudrėkus, vanduo pradeda garuoti ir kyla aukštyn drauge su teršalais, taip dar labiau nuodydamas orą. Tose vietose, kur vasarą plaunamos gatvės, oro tarša tik didėja ir matavimo prietaisai tai fiksuoja.  

 

Dalį šių dulkių įmanoma išvalyti, kai vandeniu ne tik plaunamas grindinys, bet purškiamas tuo pačiu metu ir oras. Vandens lašuose, pasak profesoriaus, ištirpinama didžioji dalis toksiškų dulkių, tada būna efektyvus ir gatvių plovimas. Deja, mieste tokios įrangos nėra. Įrenginius purkšti orą, pasak profesoriaus, galima ir pasidaryti. Tereikia prie gatves plaunančių automobilių pritvirtinti purkštuvus, kurie purkštų vandenį į orą, ir sklindantys teršalai būtų ištirpinami. 

 

Į orą pakyla ir žiemą ant gatvių pilamas žvyras, kuriuo daugelį metų barstomos gatvės. Tiesa, sniegas ir ledas žvyro su druska mišiniu įveikiami, tačiau, pasak profesoriaus, niekas negalvoja, kur dingsta smulkioji žvyro frakcija - dulkės. Jas vėjas, automobiliai pakelia į orą, kuris dar labiau teršiamas. Be to, pavasarį, ar dažnų mūsų klimatui polaidžių metu, šalikelės, gatvių plyšiai net neišvalomi. 

 

Pasak profesoriaus, išeitis yra - reikia žiemą gatves barstyti ne žvyru, bet skaldele. Susmulkinta skalda biri, tačiau joje nėra taip pavojingų dulkių, esančių žvyre. Be to, skaldelė pavasarį sušluojama ir vėl panaudojama. 

 

Tomis pačiomis smėlio dulkėmis kvėpuoja ir kiemų žaidimų aikštelėse žaidžiantys vaikai. Ypač smėlio dėžėse besikapstantys mažyliai. Šiame smėlyje tupi ir šunys bei katės, o kai sausa ir vėjuota, dulkių ir išmatų koncentratas kyla į orą ir patenka į kvėpavimo takus. Profesoriaus manymu, šios žaidimų aikštelės, o ypač jose esančios smėlio dėžės, turi būti naikinamos. Vaikų žaidimų aikštelės turi būti rengiamos vejoje, o ne smėlyje ar žvyro dangoje, ant kurios įrengtos čiuožyklos, sūpuoklės.

 

Tai, kad Šiauliuose bene daugiausiai iš didžiųjų Lietuvos miestų individualiuose rajonuose rūksta kaminai, didžiulė problema. Tuo, pasak profesoriaus, turi susirūpinti ne tik miesto valdžia, bet ir patys individualių namų gyventojai. 

 

„Juk kieme, iš kurio kamino virsta dūmas, žaidžia jų pačių vaikai”, - stebisi profesorius. Net tada, kai individualių namų rajono nepasiekia centrinis šildymas ar dujos, gyventojai gali rasti išeitį. „Yra modernūs šiluminiai siurbliai, kurie tikrai neteršia oro”, - dalijasi žiniomis profesorius ir viliasi, jog ateinanti karta nebevargs su malkomis, bet ieškos alternatyvių namo šildymo būdų.  

 

Jei modernizuoti namo nepavyksta, profesorius pataria ant kamino įrengti filtrą. Galima ir dūmtraukyje įrengti specialią kasetę, kuri valys dūmus ir oro tarša sumažėtų. Žmonės, anot profesoriaus nebijotų to vargo, jei galvotų apie savo  ir savo vaikų sveikatą.   

 

Oro taršai, pasak Šiaulių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjos Jūratės Karalevičienės,  jautriausi yra vaikai, ypač ikimokyklinukai, vyresnio amžiaus žmonės, sergantieji lėtinėmis kvėpavimo ir kraujotakos sistemos ligomis. Šie žmonės padidėjus oro taršai, kaip dažnai yra pastaruoju metu, turėtų pasilikti namuose, vengti fizinio krūvio, saugoti kvėpavimo takus. Prieš vėdinant patalpas, langus ir orlaides rekomenduotina uždengti drėgnu audiniu. Sergantys lėtinėmis ligomis turėtų pasirūpinti vaistų atsarga.

 

Padidėjusios oro taršos atveju dažniau žmones vargina ūmūs sveikatos sutrikimai: dirginami viršutiniai kvėpavimo takai - peršti nosį, gerklę, kyla kosulys bei sunku kvėpuoti. Sergantiems lėtinėmis kvėpavimo ar kraujotakos sistemos ligomis pastebimi ligų paūmėjimo atvejai - astmos priepuoliai, širdies veiklos sutrikimai.

 

Kietųjų dalelių koncentracija aplinkos ore, pasak J. Karalevičienės,  padidėja dažniausiai tuomet, kai nėra vėjo ir oro srautai apatiniuose atmosferos sluoksniuose juda nepakankamai, kad išsklaidytų besikaupiančius teršalus. Kuo mažesnis dalelių skersmuo, tuo gilesnius kvėpavimo takus pasiekia ir ten nusėda. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose ir dažniausiai čiaudint ar kosint iš jų pašalinamos. 

 

Smulkesnės dalelės, nusėda gilesniuose kvėpavimo takuose, gali išbūti nuo dviejų savaičių iki vienerių metų. Tokiu būdu susiformuoja palanki terpė išsivystyti lėtinei ligai. Be to, kietųjų dalelių savybė absorbuoti aplinkos cheminius bei biologinius teršalus gali lemti lėtinius apsinuodijimus, alergines organizmo reakcijas.

 

Kai organizme kaupiasi švinas, pasak medikės, neišvengiamos lėtinės ligos, apsigimimai, pažeidžiama nervų, virškinimo sistema, mažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis kraujyje. Minėtas benzapirenas toksiškesnis net už šviną. Jis yra tikrasis kancerogenas, skatinantis plaučių ir gerklės vėžį.