K. Donelaičio kapinėse kai kurios kapavietės nebeprižiūrimos, tad dėl Daušiškių kapinių skandalo teismuose įstrigę valdininkai sugalvojo, kaip mirusiuosius laidoti ant viršaus. Neprižiūrimų kapaviečių savininkai viešai kviečiami susitvarkyti, tačiau greičiausiai kai kurių kapaviečių savininkų reikėtų ieškoti Ginkūnų kapinėse, kurios taip pat jau beveik perpildytos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr

Mindaugas LAURINAITIS
Viename Šiaulių laikraštyje prieš keletą dienų buvo išspausdintas skelbimas, kuriame komunalininkai kviečia gyventojus sutvarkyti neprižiūrimas kapavietes K. Donelaičio kapinėse. Ir pridedamas apsileidėlių, kurie turėtų susirūpinti artimųjų kapais, sąrašas – su jų vardais, pavardėmis ir namų adresais. Anot komunalininkų skelbimo, dauguma kviečiamųjų apsikuopti gyvena Lenino, Marytės Melninkaitės, Komunarų ir kitose sovietinių laikų herojų vardais pavadintose gatvėse. Nors panašu, kad daugelio iš kviečiamųjų tvarkytis jau turbūt reikėtų ieškoti Ginkūnų kapinėse.  

Skelbimas padvelkė gūdžiu sovietmečiu
Minėtame skelbime surašyti kapavietes neprižiūrintys asmenys gyvena Komunarų, Lenino, Marytės Melninkaitės, Kazio Preikšo gatvėse, nors tokios komunistus šlovinančios gatvės Šiauliuose nebeegzistuoja jau daugiau nei dvidešimt metų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, joms buvo suteikti kiti pavadinimai. Paaiškėjo, kad didžiojoje dalyje skelbime išvardytų kapų mirusieji buvo palaidoti prieš maždaug 50 metų.

Tarp sąraše minimų adresų, kuriuose gyvena artimųjų kapų neprižiūrintys šiauliečiai, minimas ir A. Mickevičiaus gatvės 5-asis namas. Šį pastatą prieš kelerius metus išgarsino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus ir dantų krapštukų istorija. Spaudoje skelbta, kad tuomet dar tik būsimas valdininkas šiame pastate turėjo įkūręs įmonės biurą ir su kaimynais sukonfliktavo dėl tualeto priežiūros. Kai kaimynystėje dirbusi įmonė užsirakino tualetą, jo spyna buvo užkišta dantų krapštuku.  
Beje, šiame pastate yra įsikūrusios ir kitos įvairios įmonės, ir jokie gyventojai čia negyvena. Tad kyla klausimas – kokių asmenų yra ieškoma, galbūt kai kurių reikėtų ieškoti Ginkūnų kapinėse arba gretimose kapavietėse?

Skelbimo užsakovai jaučiasi teisūs
Savo poziciją išsakyti paprašėme K. Donelaičio kapines prižiūrinčios bendrovės „Specializuotas transportas“ direktorių Rolandą Stanį. Vadovas teigia, kad skelbimas buvo sudarytas remiantis pirminiais dokumentais – kokie yra saugomi kapinių administracijoje. Už tai jo bendrovė nesanti atsakinga ir nesiruošianti aiškintis, kodėl kai kuriuos gyventojus „sugrąžino” į sovietmetį.
„Jūsų klausimas yra argumentuotas, problema yra spręstina, tačiau mūsų bendrovė neturi teisės keisti kokių nors dokumentų, mes vadovaujamės tokia informacija, kuri buvo mums pateikta. Jeigu gyventojai nesusitvarko savo gyvenamosios vietos registracijos dokumentų, mes už tai neatsakingi, neturime teisės skelbti kitokios, kad ir patikslintos informacijos“, - teisus jaučiasi R. Stanys.
Klausantis vadovo susidaro nuomonė, kad nuo šiol apie gyvenamosios vietos pakeitimą arba mirtį turbūt reikės informuoti ne tik Savivaldybę, bet ir kapinių prižiūrėtojus.  

Siekis – „subalamutinti“ gyventojus
O kaip tokį sovietiniu kvapeliu atsiduodantį skelbimą vertina sąjūdietė ir visuomenininkė Irena Vasinauskaitė, kuri prieš dvidešimt metų tiesiogiai dalyvavo keičiant sovietinių veikėjų vardais pavadintų gatvių pavadinimus į dabartinius. Turbūt jaunesni šiauliečiai ne visi žino, kad buvusi Lenino gatvė dabar yra centrinė, per visą miestą einanti Tilžės gatvė.
„Kai visuomenininkai įsivelia į polemiką su valdžios atstovais, pastarieji apkaltina visuomenininkus kompetencijos stoka. Šiuo atveju valdžia ir bendrovės klerkai pademonstravo savo kompetenciją. Klerkai tyčiojasi iš tų žmonių, kurie yra palaidoti, tyčiojasi iš kapavietes prižiūrėti turinčių žmonių. O siekis yra vienas – „subalamutinkim“ gyventojus, jie neatsilieps, tad bus galima tose kapavietėse laidoti kitus mirusiuosius. Įsivėlė į aferas, bylinėjasi, nebeturi kur laidoti, tad ir ieško laisvų vietų tokiomis priemonėmis“, - piktinosi I. Vasinauskaitė.

Skelbimo autorius – į Grūto parką
„Tame skelbime taip pat yra nurodytas adresas – A. Mickevičiaus gatvė 5 – juk sovietmečiu ten buvo siuvykla, karininkams siūdavo uniformas, gal buvo kokie du gyvenamieji butai, tačiau dabar ir tų nebelikę, belikusi tik siuvykla, pastatas seniausiai privatizuotas. Tad to pastato savininkams pamačius tokį skelbimą reikėtų pakrikti – nejaugi jų pastate gyventojai atsirado?“ - stebisi visuomenininkė.
Paklausta, ar tokio skelbimo nederėtų kabinti Grūto parke, I. Vasinauskaitė susirūpinusiu balsu atsakė: „Tų žmonių iš sąrašo gaila. Grūto parke kabinčiau pavardes tų, kurie sudarė tokį skelbimą ir išspausdino viešai. Jie įsivėlė į aferas, bylinėjasi, nebeturi kur laidoti, tad taip elgiasi su gyventojais, kurių artimieji mirė prieš penkiasdešimt metų“.

Kviečiamieji tvarkytis į kapus atgulė sovietmečiu
Nemažai knygų apie Šiaulių istoriją išleidęs architektas Vilius Puronas vieną iš knygų yra paskyręs ir miesto gatvių seniesiems pavadinimams. Todėl paklausėme jo nuomonės, kaip jis vertina skelbimą, sugrąžinusį gatvėms sovietmečio vardus.
„Ši problema iškelta labai laiku, kai mieste taip trūksta naujų kapaviečių. Dezinformacijos nėra, kapai iš tikrųjų yra netvarkomi. Bet jeigu gatvių pavadinimai registracijos dokumentuose nėra pakeisti, vadinasi prieš penkiasdešimt metų artimuosius palaidoję gyventojai patys dar sovietmečiu atgulė į kapus. Juridiškai senaties terminas veikia ir šiuo atveju – atbuline data paskirti baudą už kapo nepriežiūrą negalima“, - kalba V. Puronas.

Pažeidžia asmenų privatumą
Paskambinome į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ir paprašėme specialistų komentaro, ar toks skelbimas nepažeidžia Asmens duomenų apsaugos įstatymo. Inspekcijos atstovė spaudai Aurelija Grikinaitė net nesudvejojusi atsakė, kad toks asmens duomenų paviešinimas yra pažeidimas, derėjo į gyventojus kreiptis privačiai arba ieškoti kitokių priemonių.
„Jeigu iš pateiktos informacijos galima atpažinti konkrečius asmenis, tokios informacijos viešinimas vienareikšmiai yra pažeidimas. Kam tokį skelbimą dėti? Nejaugi nebuvo galima su tais asmenimis susisiekti asmeniškai?“ - pagarbą asmenų viešumui priminė A. Grikinaitė.

Autoriaus komentaras
Toks privačių asmenų paviešinimas tikrai atrodo nekorektiškas žingsnis. Problema yra ne vien tai, kad buvo atskleisti vardai, pavardės bei gyvenamųjų vietų adresai, bet ir tai, kad skelbime surašyti asmenys yra įvardyti, kaip neprižiūrintys savo artimųjų kapaviečių. Tai primena gėdos stulpą, kuriame būna viešinami nesitvarkantys ir apsileidę asmenys.
Baisiausia yra tai, kad dauguma tų paviešintų žmonių jau turbūt yra mirę, bet juk jie turi savo vaikus, anūkus. Kaip jaustis jų artimiesiems, perskaičius laikraštyje skelbimą, kad prieš keliasdešimt metų miręs jų gimdytojas yra apsileidėlis, neprižiūrintis kapo?
Ar nederėjo skelbimą parengusiems darbuotojams pabandyti susisiekti su tais šiauliečiais ar jų giminaičiais asmeniškai? Nueita lengviausiu keliu – užsakytas skelbimas ir toliau jau tegul žmonės žinosi. Jeigu neatsilieps, bus galima ant sudūlėjusių kaulų palaidoti ką nors kitą.
Belieka guostis bent tuo, kad mirusiesiems dar neskyrė baudų už kapo nepriežiūrą ir neįpareigojo atvykti į partkomą pasiaiškinti.

Sąjūdžio aktyvistė Irena Vasinauskaitė: „Jie įsivėlė į aferas, bylinėjasi, nebeturi kur laidoti, tad ir ieško laisvų vietų tokiomis priemonėmis“.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.