
Futbolo klubo „Šiauliai“ marketingo direktorius, futbolininkas Gintaras Siciūnas netikėtai žuvo Lenkijoje, pakeliui į svajonių šalį Italiją.
Redakcijos archyvo nuotr.
Zita KATKIENĖ
Šešių žmonių, praėjusį ketvirtadienį išvykusių į Alpių slidinėjimo kurortą Volgardeną, esantį Italijoje, kelionė baigėsi Lenkijoje, netoli Varšuvos. Čia įvyko avarija, kurios metu žuvo šiaulietis, „Šiaulių“ futbolo klubo marketingo direktorius, daugelį metų aktyviai įvairiose futbolo komandose gynęs Šiaulių garbę futbolininkas Gintaras Siciūnas. Vieniems nutrūko kelionė, Gintarui – gyvenimas, kuriame liko šeima, liko tėvai, bendradarbiai, draugai. „Kur buvo jis – ten švietė saulė, ten buvo linksma ir gera, be jo gyventi bus labai sunku“, - vakar „Šiaulių naujienoms“ kalbėjo geriausias Gintaro draugas Linas Jakas, pakvietęs Gintarą į nelemtą tragiškai pasibaigusią kelionę vietoj negalėjusio vykti žmogaus.
Tragedija, nutraukusi kelionę
Ketvirtadienį Gintaras Siciūnas „Šiaulių“ futbolo klubo reikalais vyko Vilnių. Tačiau ši išvyka – ne tik darbinė. „Šiaulių“ klubo viceprezidentas Saulius Lesnickas žinojo, kad Gintaras, sutvarkęs klubo reikalus, kartu su draugais iš Vilniaus išvyksta savaitei į Italijos Alpes.
Mikroautobusu į kelionę vykstančią šešių žmonių grupę išlydėjo Gintaro Siciūno vaikystės draugas, advokatas Linas Jakas, taip pat planavęs važiuoti į šią kelionę. Tačiau jis nusprendė skristi lėktuvu ir būtų išskridęs diena vėliau. Deja, skrydis į Volgardeną – Alpių slidinėjimo kurortą, į kurį Linas Jakas ruošėsi jau aštuntą kartą, neįvyko. Gintarui, anot Lino, tai buvusi pirmoji kelionė į kalnus, kuri turėjo būti labai įspūdinga – įspūdingiausia jo draugo gyvenime.
„Aš juos išlydėjau iš Vilniaus, bet pats išskristi nespėjau“, - pasakoja Vilniuje gyvenantis šiaulietis Linas Jakas.
Nors ir ketveriais metais vyresnis už Gintarą, tačiau abu augo tame pačiame kieme Lieporių rajone, mokėsi toje pačioje Gegužių vidurinėje mokykloje (dabar Gegužių progimnazija). Ir baigę mokyklą draugai niekada nebuvo išsiskyrę, nors gyvenimo keliai ir nuvedė kitur. Linas Vilniuje baigė mokslus, sukūrė šeimą, Gintaras liko Šiauliuose, kur jo laukė sėkminga futbolininko karjera.
„Bendravome ir šeimomis, drauge važiuodavome poilsiauti prie jūros. Gintaras man buvo kaip brolis“, - neslėpdamas ašarų kalbėjo Linas, netekęs draugo, kuris galėjo visiems padėti, kuris neturėjo paslapčių. „Aš Šiauliuose tik tėvą ir jį turėjau“, - kalbėjo vakar Linas, dar negalėdamas suprasti, kad tai, ką pranešė draugai telefonu, – tiesa, dar negalėdamas suvokti, kodėl pirmieji išeina patys geriausi draugai.
„Mane pasiekia informacijos nuotrupos. Žinau, kad visi kelionės draugai – prokuratūroje. Žinau, jog smūgis buvo toks stiprus, kad apie išgyvenimą net kalbos nebuvo“, - kalba ašaras braukdamas advokatas.
Draugai iš Lenkijos Linui Jakui pasakojo, kad Gintaras, sustojus jų mikroautobusui šalikelėje, išlipo iš automobilio ir jį partrenkė pro šalį važiuojanti mašina. Tai, anot L. Jako, visiška beprasmybė, kurią sunku pačiam suvokti ir priimti kaip realybę.
Lenkijoje likę kelionės draugai ne tik apklausiami teisėsaugininkų, rūpinasi ir kūno parvežimu, nors tai patikėta specializuotai ritualinių paslaugų firmai.
Lenkijoje niekas neskuba, nes penktadienis, gali tekti laukti pirmadienio. Netekties prislėgti kelionės draugai palaiko ryšį su netektį išgyvenančiais Šiauliuose.
Šiaulių futbolo siela
Trisdešimtmetis Gintaras Siciūnas, anot futbolo klubo „Šiauliai“ viceprezidento Sauliaus Lesnicko, buvo viso Šiaulių futbolo – nuo vaikų iki suaugusiųjų - komandų vadovas, vadybininkas, projektų vadovas. Pastaruoju metu dirbo futbolo klubo „Napoleonas“ administratoriumi, vadovu, direktoriumi, FC „Šiauliai“ marketingo direktoriumi. Šios pareigos – tik oficialumai. Gintaras buvo Šiaulių futbolo siela, tarsi kertinis jos akmuo, kurį pajudinus prarandama labai daug.
Gintaras Siciūnas koordinavo vaikų futbolo turnyrus, organizavo „Šiaulių“ futbolo klubo veiklą. Tačiau svarbiausia – jis buvo tarsi tarpinė grandis tarp futbolo komandų ir įvairių miesto įmonių, įstaigų vadovų. „Ne vienas stambios įmonės rėmėjas yra prašęs, kad pas juos ateitų dirbti Gintaras, nes matė jo veiklumą, energiją“, - džiaugiasi S. Lesnickas Gintaro lojalumu klubui.
„Jo vieno teigiamos energijos, impulsyvumo buvo tiek, kiek jo turėjom visi kiti likusieji“, - kalba netekties prislėgtas vadovas, puikiai žinantis, kiek minčių, planų, idėjų dar kunkuliavo marketingo direktoriaus galvoje, darbui skyrusiam šimtą procentų savo energijos, kurios, pasak S. Lesnicko, gal stigdavo ir žmonai Astai Nausėdaitei-Siciūnei, ir trečią gimtadienį Gintaro mirties dieną šventusiai dukrelei Lukrecijai, ir penkiolikmečiui žmonos sūnui.
„Netektis labai didelė artimiesiems, labai juos užjaučiu“, - sako viceprezidentas. Tačiau Šiaulių futbolui šią netektį išgyventi bus ypač sunku. Taip pozityviai mąstančių, vien baltomis spalvomis gyvenimą jaučiančio žmonių, bendraujančių vien teigiamomis emocijomis ir gebančių imtis labai atsakingų planų – nedaug.
Nuo vaikystės, dar mokydamasis anuometinėje Gegužių vidurinėje mokykloje, Gintaras Siciūnas žaidė futbolą. Jam teko žaisti Šiaulių „Klevo“, „Sakalo“, „Šiaulių“ komandose, žaidė ir Panevėžio „Ekrano“, Vilniaus „Vėtros“ bei Pakruojo „Kruojos“ ekipose ir iki šiol žaidė Šiaulių apskrities futbolo pirmenybėse. Visų komandų žaidėjai – puikūs draugai, artimi žmonės, kuriems žinia apie nuoširdaus draugo, gebančio kiekvieną suprasti ir padėti, netektį – tarsi perkūnas iš giedro dangaus.



