Romualdas BALIUTAVIČIUS
Sutikite - pats blogiausias dalykas, kai mokytojas neišmano dalyko, apie kurį kalba. Turiu galvoje tuos, kas mokė ir vis dar tebemoko lietuvius gyventi. Pavyzdžių galima būtų pateikti ne vieną, tačiau apsiribosiu tik keletu jų.
Buvau dar vaikas, kai vieną vasarą netoli namų sužaliavo kukurūzų laukas. Menu, tuomet suaugusieji daug kalbėjo apie Karibų krizę, keiksnojo genseką N. Chruščiovą, sakydami, kad tas viską „kiša į Kubą, o patys greitai nebeturėsime ko valgyti...” Tačiau partija su N. Chruščiovu priešakyje (kažkaip dviprasmiškai skamba tas „priešakyje”...) žinojo „geriau” ir mokė mus, žemdirbių tautą, kuri tarpukariu pagal augalininkystės produkciją užėmė vieną iš pirmaujančių vietų Europoje, kurioje vien 1926 metais šalyje veikė per 200 dešrų ir konservų gamyklų! O tuo metu į kolchozus suvaryta plačiosios „tėvynės” liaudis gyveno pusbadžiu arba net mirė iš bado...
„Gydytojau, pirma pats pasigydyk”, - rašoma. Ne atsitiktinai apie tai pradėjau kalbą. Su Nepriklausomybe į Lietuvą plūstelėjo visokie perėjūnai iš užjūrių – mokyti mus tikėjimo tiesų ir Dievo pažinimo. Dažnas „mokytojas” atvyko iš Amerikos. Valstybės, kurios 1387 metais krikštijant Lietuvą net nebuvo ir kuri nepriklausomybę paskelbė tik praėjus beveik 400 metų - 1776-aisiais. Dargi Kolumbas Ameriką atrado gerokai vėliau, 1492 metais, kai naujajame žemyne šeimininkavo actekai, majai bei inkai - čiabuviai, garbinę gamtos jėgas ir, neretai, ant savo piramidžių aukodavę žmones...
Einu sykį gatve ir čia prie manęs prisistato trys kostiumuoti bei kaklaraiščiuoti jaunuoliai. Su jaučiamu akcentu pradeda kalbą iš tolo - ar esu patenkintas situacija pasaulyje. O gyvenimu?
Sakau jiems: „Ponaičiai, kalbėkite be įžangų... Neturiu laiko išvedžiojimams”.
Jie prisistato esą misionieriai, atvykę mokyti tamsių lietuvių, kaip reikia gyventi ir kuo reikia tikėti... Aišku, pasakyta buvo mandagiau ir diplomatiškiau.
„Be reikalo vargstate - Lietuva oficialiai pakrikštyta daugiau nei prieš šešis amžius. Ką galite atskleisti mums, lietuviams, tokio, ko mes nežinotume? Ar ne geriau jums vykti skelbti Dievo žodžio ten, kur tikrai reikia, pavyzdžiui, į arabų šalis, į Afganistaną, Kiniją, Šiaurės Korėją arba Iraną? Žinoma, tikimybė, kad jus ten nugalabys – labai didelė, bet reikalas, sutikite, šito vertas! O kur buvote tada, kai lietuvių dvasininkus sovietų saugumas žudė ir trėmė? Reikėjo atvykti... Puiki galimybė skelbti savo mokslus baltosioms meškoms, nes Kremliaus vadovai patys mėgo būti dievinami ir jiems konkurento kažkokio Kristaus - visai nereikėjo... O dabar sau vaikščiojate civilizuotos Europos viduryje, pramintais takeliais it jaunamartės rūtų darželyje...” Po šio ekspromtu išdrožto pamokslo „švietėjai” mane paliko ramybėje.
Kitą kartą Dievo žodžio skelbėjos atėjo į namus. Ir vėl mane bandė atversti į savo anaiptol ne krikščionišką tikėjimą. Vartė bei citavo Bibliją bandydamos „pramušti” savo tiesas. Kadangi ir pats šiek tiek pažįstamas su Šventuoju Raštu, pabandžiau paaiškinti, kur gi mano „mokytojos” klysta... Tada jos pasišalino, pažadėjusios ateiti kitą kartą su savo dešimtininke ar brigadininke, nebeprisimenu, kaip pavadino. Girdi, toji gudresnė ir įrodys, kieno tiesa. Neįrodė. Po to paklausiau, kada dabar jų pranašai numatė pasaulio pabaigą. Nes šios sektos vadai praeityje jau ne kartą pranašavo Apokalipsę, nurodydami tikslias datas, kuri, savaime suprantama, taip ir neatėjo... „Studijuojate Bibliją, o joje parašyta, jog šitos dienos nežino nė vienas žmogus, nei angelai danguje - tik vienas Dievas, - nusistebėjau. - Kaip gi po to jūs galite save vadinti Dievo žodžio skelbėjomis? O gal manote esančios už Jį gudresnės?” Po pasakyto „mokytojos” prarado norą toliau mane „šviesti” ir neproduktyviai gaišti laiką - paliko ramybėje. Greičiausiai išėjo ieškoti kitų lengvatikių...
Sektos, su kuriomis susidūriau, veikia daugiau ar mažiau civilizuotai, nors kartais ir labai įkyriai. Tačiau Lietuvoje veikia ir kitokie, mūsų mentalitetui visiškai svetimi religiniai judėjimai. Paimkime kad ir Suvienijimo bažnyčią - munistus. Prisidengdami visuomeniniais judėjimais, korėjiečio Muno pasekėjai verbuoja lengvatikius, pamiršusius pirmąjį Dekalogo įstatymą: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane”. Muną jo mokytiniai laiko mesiju, atėjusiu sukurti tobulą šeimą, ko per savo nuopolį nepadarė pirmieji žmonės. Visiems žinomos masinės munistų vestuvės, kai vienu metu sutuokiama šimtai ar net tūkstančiai porų. Svarbiausia, kad iki to momento jaunieji dažniausiai nepažįsta vienas kito. Ir kam? Jo šventenybė Munas geriau žino, kas tinka į porą! Dažnai parenkami žmonės iš skirtingų valstybių, iš skirtingos kultūrinės terpės. Girdi, šitaip nebeliks tautoms poreikio kariauti tarpusavyje. Kitaip tariant, argi aš, arabas, griešiu dantį prieš žydus, jeigu iš jų kilusi manoji nuotaka? Argi aš, afganas, kariausiau su amerikiečiais, jei mano paties žmona - amerikietė? Ir t. t.
Žinoma, Lietuvoje gal atsirastų tokių, kurie mielai pakeistų savo žmoną arba vyrą į „tikro tikėjimo” Muno pasekėją. Ir visai ne religiniais sumetimais... Tačiau, plačiau mąstant, šitokia perspektyva neatrodo viliojančiai. Na, pagalvokite patys - dažnas lietuvis mėgsta „paauklėti” savo gyvenimo draugę ne tik liežuviu, bet ir galūnėmis. Lietuvės kantrios. Metų metus kenčia savo vyrelio (žmonelės) terorą. O jeigu gavai į žmonas japonę, jokios garantijos, kad ir ji mąstys panašiai. Nuskriausi, ir vieną gražų rytą į duris paskambins žmonos tėtušis samurajus. Be jokių įžangų paduos lenktą kardą, išraiškingu gestu parodydamas - daryk savo pilvui čirkšt, o jeigu ne – tavo kvailą galvą padėsiu ant spintelės šalia lovos. Ir ką, tektų darytis charakiri (valstybine kalba šnekant – čirkštuką).
O jeigu Munas pakiš žmoną afrikietę? Žinote, kokios ten gausios šeimos? Iš karto kraičio gausi ir kelis šimtus žmonos giminaičių. Čia tau ne lietuviai, kurie atvažiuoja į svečius, išgeria buteliuką ir vėl išvyksta. Afrikiečių pasaulėjauta kitokia ir laiko suvokimas kitoks. Gali būti, žmonos giminaičiai panorės pas tave pagyventi metelius, kitus. Juk dabar tu jų giminė! Kasdien bėgiosi po parduotuves ieškodamas bananų pietums bei kokoso riešutų vakarienei. O giminaičiai iki ir po sutemų kieme muš savo tamtamus, degins laužus, šoks ir dainuos, varydami kaimynus iš proto. Ir policija nepadės - atvykusį ekipažą ir tave patį - netikusį giminaitį, uošvis, vudu šamanas, netruks zombiais paversti...
O kol netikri „mokytojai” šiandien vaikšto tarp mūsų, pravartu prisiminti prieš du tūkstančius metų Kristaus ištartą perspėjimą: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai”...
Kęstučio PABIJUTO pieš.
